Santrauka:
mūsų mintys panašios, širdy nešiojam ilgesį mus mylintiems žmonėms...
Kai debesis žaibų botagais plaksim,
Atradę vėjus tarpdury,
Žaliaisiais dobilais klausysim
Nurimstančio šnekėjimo audrų...
Linguosim penkialapėm skiautėm,
Kai štormas rims, rasodami mintim
Prabilsim į save, padangių paukštėm
Lizdus susuksim lauko paširdy...
Ir pasiilgsim dangiško plakimo,
Gal tik savęs, prigludusių žodžiu –
Prie kelio, nudulkėsiančio tolybėj,
Užklosiančio sapnais kantrių dienų...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2006-04-02 11:02:48
vėjai tarpdury - pažįstamas dalykas...
:-)
Vartotojas (-a): ančių virkdytoja
Sukurta: 2006-04-01 20:28:15
Hi.
bus pirmas darbas, kurį įsimėgstamiausinsim.
dar nesugalvojau paaiškinimo.
Vartotojas (-a): Littera
Sukurta: 2006-04-01 19:29:57
Penkialapės skiautės- labai. Ir dar daug kas -labai.
Beje, ar tikrai "šturmas"(puolimas,ataka), o gal "štormas"(audra)?
Anonimas
Sukurta: 2006-04-01 15:10:56
Puiku.Žmogus ir gamta, nei žingsnio vienas be kito:))