Kai debesis žaibų botagais plaksim,
Atradę vėjus tarpdury,
Žaliaisiais  dobilais klausysim
Nurimstančio šnekėjimo audrų...

Linguosim penkialapėm skiautėm,
Kai štormas rims, rasodami mintim
Prabilsim į save, padangių paukštėm
Lizdus susuksim lauko paširdy...

Ir pasiilgsim dangiško plakimo,
Gal tik savęs, prigludusių žodžiu –
Prie kelio, nudulkėsiančio tolybėj,
Užklosiančio sapnais kantrių dienų...