Kas, kas už lango žiba akys

juodo katino – piktos lemties,

Kas, kad skrisdama švieson plaštakė

sudega iš glėbio nepaleidus virpulio nakties.

Kas, kad daina nutyla reikalinga,

žiedai nuvytę laikinumą mena,

vis vien gyvenime mus pasitinka

simfonija, kur sielą iš tuštybių gena.

Kas, kad prieš jūrą dulkės mes,

smiltys kopų lyg paveikslan sulipdytos.

Širdis jausmo net vėtroj nepames,

tad būkime lyg natos, muzikanto parašytos.

Lyg raidės, knygai poeto dovanotos,

lyg žiedas, vystantis, tačiau skaistus.

Būkim, nes net smiltis kopos

menininkas sukūrė nemarus.

VISI PASAULIUI REIKALINGI