esam maži, bet reikalingi
Kas, kas už lango žiba akys
juodo katino – piktos lemties,
Kas, kad skrisdama švieson plaštakė
sudega iš glėbio nepaleidus virpulio nakties.
Kas, kad daina nutyla reikalinga,
žiedai nuvytę laikinumą mena,
vis vien gyvenime mus pasitinka
simfonija, kur sielą iš tuštybių gena.
Kas, kad prieš jūrą dulkės mes,
smiltys kopų lyg paveikslan sulipdytos.
Širdis jausmo net vėtroj nepames,
tad būkime lyg natos, muzikanto parašytos.
Lyg raidės, knygai poeto dovanotos,
lyg žiedas, vystantis, tačiau skaistus.
Būkim, nes net smiltis kopos
menininkas sukūrė nemarus.
VISI PASAULIUI REIKALINGI