16
viskas buvo paprasta
viskas buvo liūdna tada
kai užvertęs tuščią lapą
patylėjau kai šaukti norėjos
kai dangus lyg už nuodėmę baudė
kai uždėjo sunkias grandines
ko tie žmonės šį vakar norėjo
ko atėjo atimt iš manęs
17
kai į uolas sugūra banga
kai žmonės skiriasi staiga
aš pajuntu kaip mano žemė dūžta
naktyje išgodota ir tada
esu su tais kurie atras svajonę
p delnu debesies ir po aušros skraiste
kai duonos kriaukšlę skalsiąją paėmęs
laimingas pasijusiu aš tada
18
viskas buvo taip keista tada
vasarėjo ir dienos kvatojos
tik į gyslas šėtoniškas kraujas liejos
o paklydęs laikas kuprojos
surakinęs retežiais sunkiais
užrakinęs vienatvės belangėj
kai tik rankos nukarę bežadės
sapne apkabino mane
tęsinys bus
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-07-11 12:00:43
Sutinku su Nijolena, reikėjo paskelbti visą, tada visai kitaip būtų skaitomas. Gal į kokią poemą gyvenimui...Nes kūrinys labai brandus, išgyventas, daug logikos ir gyvenimo patyrimo.Sėkmės Jums.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2010-07-10 14:53:38
Dar kartą (net nežinau, kelintą?) apgailestauju, kad kūrinys skaldomas dalimis, nes pagal jo dvasinį užtaisą, neabejotinai visa jėga atsiskleistų skaitant jį ištisai.Gal todėl ir komentarų skaičius yra toks kuklus, nors kūrinyje lengvai sklandoma nuo labai išgyventų asmeninių jausmų iki istorinių apibendrinimų, viskas sulydoma, apžvelgiama su didinga jėga ir skvarbia įžvalga.
Anonimas
Sukurta: 2010-07-10 09:39:39
...o paklydęs laikas kuprojos
surakinęs retežiais sunkiais - ši eilutė man ypač patiko. Įtaigus pasakojimas eilėmis.