Penktame daugiaaukščio namo aukšte, mažame darbo kambarėlyje, ant medinio paklypusio stalo, tyliai ir ramiai gyveno užrašų knygutė. Ramius žiemos vakarus leisdavo stalinės lempos ir stalo stalčiaus draugijoje. Kartais prie jų prisijungdavo ir kėdė. Kėdė buvo rami tylenė, smarkiai besirūpinanti savo kojų tiesumu. Knygutė, stalas ir lempa kartu praleisdavo daug nuostabių vakarų. Aptarinėdavo žmones, kurie užeidavo į kabinetą, stalas pasakodavo savo giminės istorijas, lempa visus linksmindavo anekdotais.
Daiktų savininkas retai lankydavosi namie. Jis dirbo firmoje, kuri gamino batus. Tad ir knygutė buvo primarginta numerių, užsakymų, vardų ir pavardžių, adresų. Knygutei labai patiko jos odinis, tamsiai mėlynas viršelis, kuriuo ji labai didžiavosi.
Kiekvieną rudenį visi daiktai stebėdavo, kaip į Pietus išskrenda paukščiai. Žinoma, stebėdavo ne iš tikrųjų, o pro storą lango stiklą. Pro langą matydavosi aukštos medžių viršūnės, o virš jų išskleidę grakščius sparnus skrisdavo paukščiai. Vaizdas buvo toks didingas ir gražus, kad net visiškai neromantiškai spintai išsprūsdavo atodūsis. Kiekvieno daikto širdyje sukrusdavo sparnų ir laisvės troškimas. Bet juk jie buvo paprasti baldai, gyvenantys penktame aukšte. Dangus jiems buvo toks pat tolimas, kaip ir žmonių gyvenimas.
– Jie tokie laisvi... – tyliai sušnibždėjo knygelė. Juk ji irgi laibai norėjo skraidyti. Bet jai, šešiasdešimties lapų knygutei, tai buvo tik svajonė. Tik svajonė...
– Įdomu, ar greit Kalėdos? – norėdamas nuvyti slogias mintis, tarė stalčius.
– Man rodos, dar negreit, juk krenta lapai, o ne sniegas, – pavargusiu balsu tarė kėdė.
Kambarį jau temdė vakaras. Staiga į jį įėjo tamsi figūra. Spragtelėjo lempos mygtuką ir atsisėdo ant kėdės, atsivertė knygutę ir ėmė rašyti. Daiktai jau snūduriavo, kai žmogus išėjo.
– Užrašų knygute, paskaityk, ką parašė, – ėmė prašyti laikrodis.
– Taip taip, paskaityk, juk įdomu ką parašė, – susidomėjo ir kėdė.
– Rytoj, paskaitysiu, – ėmė išsisukinėti knygutė.
– Bet juk tu vienintelė moki skaityti, – tarė stalas, kuriam labai rūpėjo, ką parašė žmogus.
– Gerai, paskaitysiu, tik jūs nepertraukinėkit... Šeštadienį... pri... pristatyti... baaaaaatukus į „Maximos“ par.. parduotuvę... ir....
– Kur yra „Maxima“? – pertraukė stalčius.
– Ššš! Juk sakė nepertraukinėti!
– Pasakyti pardavėjui... kainą, – iš lėto skaitė knygutė.
– Ką gi, jei yra užsakymas, galime tikėtis naujokų, – kritiškai įvertino stalčius.

xxx

Ankstus rytas. Saulė dar neapšvietusi dangaus. Aplink niūru ir šalta. Vėjas plėšia lapus nuo medžių, o medžiai prašo pasigailėti, bet vėjas neklauso. Įprastas ruduo... Užrašų knygutė stebi išskrendančius paukščius. Ji žino, kad daiktai dar miega. Ji viena gali matyti išskrendančius paukščius ir viena gali apsidžiaugti jų laisve. Iš lėto pradeda lyti. Užrašų knygutė nuliūsta, nes lietus išsklaidys skrendančius paukščius ir jų nebesimatys. Sušlaps iš paukščių sparnai... O, kad knygutė turėtų sparnus! Ji pakiltų į dangų ir paliestų debesis.

xxx

Laikas sparčiai bėgo. Ilgesingai prabėgo žiema... Jau ir pavasaris, daiktai vėl laukia parskrendančių paukščių. Su jais laukia ir naujas parkeris, bei užuolaida.
Pasitaikė labai karšta vasaros diena. Daiktai net alpo nuo karščio. Matyt, ir pačiam šeimininkui buvo karšta. Sėdėdamas prie savo stalo, jis sumanė atidaryti langą. Taip ir padarė. Šaltas vėjo gūsis pažadino daiktus. Kažkas paskambino į duris... Šeimininkas nuskubėjo atidaryti.
– Skrisk! – suriko visi daiktai užrašų knygutei.
– Ką? – išsigando ji.
– Skrisk pro langą ir pasiek dangų, – skubėjo aiškinti stalas. – Mes visi matėme tavo žvilgsnį į laisvę tą šaltą rudens rytą. Skubėk! Langas gali daugiau nebeatsiverti. Juk ir šeimininko nėra.
– Bet juk jūs visi norite skraidyti! Kodėl išleidžiat tik mane?
– Aš per daug reikalinga, – slėpdama ašaras tarė lempa.
– Aš netilpsiu pro langą, – tarė stalas.
– Skubėk! Šliaužk prie lango ir skrisk, – šūktelėjo kėdė.
Užrašų knygutės akyse vėl sužibo paukščių sparnai ir laisvė...
– Man gaila jus palikti... – nuliūdo knygutė.
– Mes tavęs irgi pasiilgsim, bet mums bus daug linksmiau žinoti, kad tu pasiekei dangų.
Lempa stumtelėjo knygutę prie lango.
– Skubėk!
Knygutė stengėsi kiek įmanydama... Jau siekė lango rėmo, tik staiga... Čyrkšt... Ir ant žemės nusileido išplyšęs knygutės lapukas. Knygutė jautė deginantį skausmą.
– Stenkis, – šaukė daiktai.
Knygutė jau lipo ant lango rėmo, bet staiga vėl išplyšo jos lapelis ir tyliai nusileido ant grindų, bet vėl ir iš visų jėgų stengėsi lipti.
– Perduok paukščiams linkėjimus! – dar spėjo šūktelti stalas. Spinta apsiverkė. Tuo metu knygutė nuslydo nuo lango skardos, į kurią rudenį barbendavo lietaus lašai. Ir knygutė stipriai atsispyrusi šoko nuo skardos. Knygutė matė ryškiai žydrą dangų. Bet jis tolo, o ne artėjo! Knygutė sumosavo savo lapukais, bet pajuto šaltą vėją tarp jų. Virš medžių vėl pasirodė paukščiai. Jie garsiai plazdeno savo sparnais. Knygutė norėjo juos pasivyti. Bet dangus tolo.
Knygutė tekštelėjo į balą.
– Ji tikriausiai pasiekė dangų... – tarė lempa.