Tu man priminsi vėją arba lietų,
Nes nėr kitos jėgos, priverčiančios tylėti,
Kad nesuklykčiau nuoskaudų smulkiom monetom
Arba užbraukčiau adresus ir nuosmukius poetų;
Ar kad pakeistų kryptį arbaletas
Ir gulbių ežeras pabaigtų šokį lėtą.
O aš lig šiol nemoku menueto,
Todėl gal kelkrašty lieku stovėti?
Ir pagaliau, kam verta tai minėti:
Liūdna tiesa, bet nerišlus siužetas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2010-07-10 15:41:01
O, išties! Ir liūdna tiesa gali prabilti štai taip - žaviai, į pabaigą kiek ironiškai. Pradžia sunkesnė, sukauptesnė (yr toks žodis?).
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2010-07-09 15:42:21
Žaisminga.Gretutinis eiliavimas sustiprina nerimto kalbėjimo įspūdį.Nežinia, ar rišlus siužetas tokiam darbui yra reikalingas, nes pastaba pabaigoje lyg ir pateisina nekryptingą kalbėjimą.
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2010-07-08 22:14:43
originalus
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2010-07-08 20:51:36
Oi, atsiprašau: rimu :)
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2010-07-08 20:34:22
vienu ritmu, bet - nešpėtniai :)
Anonimas
Sukurta: 2010-07-08 20:26:59
nėr kitos jėgos, priverčiančios tylėti...