Tu man priminsi vėją arba lietų,
Nes nėr kitos jėgos, priverčiančios tylėti,
Kad nesuklykčiau nuoskaudų smulkiom monetom
Arba užbraukčiau adresus ir nuosmukius poetų;
Ar kad pakeistų kryptį arbaletas
Ir gulbių ežeras pabaigtų šokį lėtą.
O aš lig šiol nemoku menueto,
Todėl gal kelkrašty lieku stovėti?
Ir pagaliau, kam verta tai minėti:
Liūdna tiesa, bet nerišlus siužetas.