Neprašyk, kad nelaukčiau,
Kad neičiau sutikti,
Kai lūžta blakstienos
Nuo vėjo nevėjo,
Kai atsikvėpt negaliu,
Nors vaikystėj išmokau pavargt.
Juk eisiu, žinai,
Taip kas kartą tavęs pasiilgus,
Kad krūpčios prie kelio
Lyg netyčia per vaikišką mūšį
Į molį susmigę kardeliai,
Dabar jau klevai.
Nesakyk, nereikėjo,
Jei žinai,
Kad kitaip neišmoksiu,
Kai jau laikas ne sėti,
O džiaugtis duotąja branda.
Vėl ir vėl ateinu
Tau netau pasakyti mylėjau –
Man negėda rašyti, sakyti, išrėkti
Šį žodį,
Nes žinau,
Kad daugiau už turtingą
Ir už tą,
kuris niekada nepavargo
Turiu.
kielė
2010-07-08 00:39:17
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-07-08 18:39:47
Skaitau ir skaitau,vis pasimetu ir vėl iš naujo skaitau.Visumoje patiko, jautrus, emocionalus ir turintis savotišką braižą.
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2010-07-08 16:15:32
aga,be tarpų būtų geriau,nes ir taip tarp eilučių Tavo meilė šviečia ...
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2010-07-08 14:19:08
Tekstas su stipriu emociniu krūviu, tačiau padidinti tarpai tarp eilučių nepadeda, o greičiau trukdo susikaupti.
Anonimas
Sukurta: 2010-07-08 12:29:48
atviri garsai - melodija.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2010-07-08 08:18:22
stiprus stiprus
tik ar reikėjo taip eilutes atskirti vieną nuo kitos
Anonimas
Sukurta: 2010-07-08 05:39:54
"Man negėda rašyti, sakyti, išrėkti
Šį žodį"
Ačiū, Kiele, pasilgau Tavo žodžio