Neprašyk, kad nelaukčiau,

Kad neičiau sutikti,

Kai lūžta blakstienos

Nuo vėjo nevėjo,

Kai atsikvėpt negaliu,

Nors vaikystėj išmokau pavargt.

Juk eisiu, žinai,

Taip kas kartą tavęs pasiilgus,

Kad krūpčios prie kelio

Lyg netyčia per vaikišką mūšį

Į molį susmigę kardeliai,

Dabar jau klevai.

Nesakyk, nereikėjo,

Jei žinai,

Kad kitaip neišmoksiu,

Kai jau laikas ne sėti,

O džiaugtis duotąja branda.

Vėl ir vėl ateinu

Tau netau pasakyti mylėjau –

Man negėda rašyti, sakyti, išrėkti

Šį žodį,

Nes žinau,

Kad daugiau už turtingą

Ir už tą,

kuris niekada nepavargo

Turiu.