supinsiu tave
iš laukinių ramunių rykščių
pastatysiu iš spalvotų kaladėlių -
prabočių nuščiuvusių rūmų

išskaptuosiu iš trūnijančio rąsto
(jo širdy - vinis surūdijusi)
nulipdysiu iš atmintį saugančio
kapinių molžemio

nusiimsiu nuo sienos
kaip Jėzaus Širdies Marijos
paveikslą su kadugiais ir škaplieriais
nuo piktojo ir nuvalysiu

išgiedosiu kaip gegužinę giesmę
kaip nutolusį savanorių tikėjimą
(anoj pusėj dunojėlio - - - )
ar išblėsusią tremtinio viltį

išgaląsiu it Mindaugo durklą
Treniotos užustalėje deimantais
inkrustuosiu nelyg jau paskirtą
karūną už nuopelnus nuopuolius

apkaišysiu paparčiais širdelėm paukštukais
snaudžiančiais ant senolių kuparų
atversiu lelijomis žydinčias langines
pagaliau rankosna griebsiu mažą smūtkelį

mažytį it skiedra Vincuko smūtkelį
ir po tavo melsvais langais
vabalėlių triukšme ilgesingai pabrūžinsiu:
iš praeities Tavo sūnūs - - -