Esančioji
supinsiu tave
iš laukinių ramunių rykščių
pastatysiu iš spalvotų kaladėlių -
prabočių nuščiuvusių rūmų
išskaptuosiu iš trūnijančio rąsto
(jo širdy - vinis surūdijusi)
nulipdysiu iš atmintį saugančio
kapinių molžemio
nusiimsiu nuo sienos
kaip Jėzaus Širdies Marijos
paveikslą su kadugiais ir škaplieriais
nuo piktojo ir nuvalysiu
išgiedosiu kaip gegužinę giesmę
kaip nutolusį savanorių tikėjimą
(anoj pusėj dunojėlio - - - )
ar išblėsusią tremtinio viltį
išgaląsiu it Mindaugo durklą
Treniotos užustalėje deimantais
inkrustuosiu nelyg jau paskirtą
karūną už nuopelnus nuopuolius
apkaišysiu paparčiais širdelėm paukštukais
snaudžiančiais ant senolių kuparų
atversiu lelijomis žydinčias langines
pagaliau rankosna griebsiu mažą smūtkelį
mažytį it skiedra Vincuko smūtkelį
ir po tavo melsvais langais
vabalėlių triukšme ilgesingai pabrūžinsiu:
iš praeities Tavo sūnūs - - -