Paliesk mano juodą ir baltą pasaulį,
Šipuliais papiltą aplink debesyse,
Ten tvarkos daryti niekaip nesiliauji,
Tuoj pradėsiu grimzti saldumo spalvose.

Nupiešk mano tykiai bėgančią tylą,
Tembro ir bangų nenori ji matyt.
Drugelių minioje jinai tik ir prabyla,
Tavo rojaus sodas pražydo man išsyk.

Pašauk mano šiurpu pasidabinusią odą,
Pakraupstu nuo visko, ko nebejaučiu.
Savo dainomis man retą kelią rodai,
Arijos padės man jausti, kad liečiu.

Išgirsk, kaip niekada, dar nejutęs skonio,
Ieškau likimo pažadėto vaisiaus.
Tik dėl tavyje pulsuojančio raudonio,
Taip ir neužgimęs iš čia aš neišeisiu.

Obuolio nuodėmingo trokšti nenustosiu,
Kas kad gal ir teks prasmegti pragaran.
Juk pasiekęs tikslą ne vien tiktai žinosiu –
Jausiu, kad žmogum būti galima ir man.

Pats Šėtonas liepė saldų skonį man pajusti,
Nukritęs pamiršau, kur mūsų miego pieva.
Bet žemai su tavimi taip nuostabu pabusti,
Juk aš tavo Adomas, O tu manoji Ieva.