Pikti vėjai įsiūbavo išretėjusį medžio vainiką, lenkė prie žemės, įnirtingai rovė dar tvirtai dirvon įsikirtusias šaknis. Vienąsyk galiūnas neišlaikė. Išsitiesė visu ūgiu per jaunuolyną, nepajėgusį nuo nuožmių vėtrų apsaugoti karšinčiaus. Ilgai kamavosi išverstas medis, kentėjo įnirtingai puolančių kinivarpų dūrius. Nenaudėliai plėšė žievę, begėdiškai apnuogindami irstantį kamieną. Tyliai liūdėjo pasmerktasis, bet netikėtai pašonėje pražydo žibuoklė. Vienišius negalėjo atsidžiaugti žaviąja drauge, baiminosi, kad ji nepradingtų.
- Mieloji, tu verki?- miglotą rytmetį kuo švelniau paklausė išsigandęs nelaimėlis.
- Ne, brangusis. Pabiro tik perlų vėrinėlis, kuriuo mane papuošė tylioji naktis.
Kapsė
2010-07-04 15:32:20
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-07-05 10:05:18
Jeigu kančia ir vienatvė yra niekas, tai sutinku su Jumis, Barabai.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2010-07-04 22:54:13
apie nieką
net kaip pasaka turėtų būti ilgesnė
ir moralo trūksta
Vartotojas (-a): Virgutė
Sukurta: 2010-07-04 22:29:55
pritariu
Vartotojas (-a): sada
Sukurta: 2010-07-04 17:20:11
Gražu.
Anonimas
Sukurta: 2010-07-04 16:31:05
...kiekvienoje kančioje nušvinta žiburėlis...gera Dviems šioje laikinumo buveinėje. Sušildė.
Vartotojas (-a): Beprotybė
Sukurta: 2010-07-04 16:11:19
Jausmų proveržis.Jautri didybė. Gražu.
Vartotojas (-a): MoneLi
Sukurta: 2010-07-04 16:00:36
Labai įtaigiai perteiktas medžio skausmas... Žibuoklė jį tarsi sušildo.
Anonimas
Sukurta: 2010-07-04 15:34:55
Švelnumas.