Pikti vėjai įsiūbavo išretėjusį medžio vainiką, lenkė prie žemės, įnirtingai rovė dar tvirtai dirvon įsikirtusias šaknis. Vienąsyk galiūnas neišlaikė. Išsitiesė visu ūgiu per jaunuolyną, nepajėgusį nuo nuožmių vėtrų apsaugoti karšinčiaus. Ilgai kamavosi išverstas medis, kentėjo įnirtingai puolančių kinivarpų dūrius. Nenaudėliai plėšė žievę, begėdiškai apnuogindami irstantį kamieną. Tyliai liūdėjo  pasmerktasis, bet netikėtai pašonėje pražydo žibuoklė. Vienišius negalėjo atsidžiaugti žaviąja drauge, baiminosi, kad ji nepradingtų.
- Mieloji, tu verki?- miglotą rytmetį kuo švelniau paklausė išsigandęs nelaimėlis.
                - Ne, brangusis. Pabiro tik perlų vėrinėlis, kuriuo mane papuošė tylioji naktis.