Santrauka:
Su mylimu žmogumi visur gera...
Ant stogo atbrailos aštrios
Mes iki išnaktų sėdėjom,
Nors buvo vietos kambariuos
Tai, tiesa sakant, nerūpėjo.
Juk buvo mums labai jauku,
O akyse aistra liepsnojo.
Dalijomės jausmais perpus
Ir jautėmės, tarytum rojuj.
Mėnulis šaipėsi sublogęs,
Bet neatspėjo paslapties...
Svarbus nebuvo šičia stogas,
Tik meilė – paslaptis nakties.
Liepa
2010-07-03 09:41:51
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-07-06 20:26:11
:)
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2010-07-04 12:36:32
...skamba...labai...gražu..ir jauku...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-07-04 00:30:29
Puiki ta paslaptis ant stogo.Aš tai nematau tų įsimylėjusių katinų.Man numetus šiek tiek metų, gal ir aš lipčiau su mylimu ant stogo.Tokia erdvė...Ir viskas po tavo kojom...
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2010-07-03 20:15:01
Net nemačiusi Laumelės komentaro, sau susikūriau tokį vaizdą... Šviesi naktis, porelė katinų ant stogo žiūri į mėnulį. Jauku. :)
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-07-03 20:13:36
Ko ta jaunystė neišmėgina! O vis dėlto įdomu, ir eilėrašti valiūkiškai nuotaikingas.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-07-03 16:40:52
katiniška meilė :)...romantiškai nuskambėjo