Ant stogo atbrailos aštrios
Mes iki išnaktų sėdėjom,
Nors buvo vietos kambariuos
Tai, tiesa sakant, nerūpėjo.

Juk buvo mums labai jauku,
O akyse aistra liepsnojo.
Dalijomės jausmais perpus
Ir jautėmės, tarytum rojuj.

Mėnulis šaipėsi sublogęs,
Bet neatspėjo paslapties...
Svarbus nebuvo šičia stogas,
Tik meilė – paslaptis nakties.