Sustok, akimirka...
Bet ne todėl, kad tu graži –
Man reikia  atsiminti.

Šitoj sodyboje
Trobos  langai neužkalti,
Bet durys užrakintos jau, deja –
Nei kas ateis,
Nei kas pareis.
Tai mano motinos gimtinė.
Iš  jos kadaise augo Lietuva.
Net  trylika sūnų ir dukterų
Čia išaugino Šimas su žmonom –
Turėjo dvi –
Numirus vienai,
Prireikė  kitos.
Na, ir  gyveno Šklėriuse
Prie  balanos...
Dar atmenu, kai ugnį titnago
Įskeldavo į pintį –
Nelengva buvo Lietuvą auginti - -

Buvau atėjęs čia prieš žiemą,
Jau palydėjęs motiną kapuos.
Ir čia – mirtis.
Ir čia tik vaikšto Dievas
Ir mano jau atšipus atmintis.
Skersai ir išilgai praėjęs kiemą,
Ant slenksčio atsisėdau,
Širdį apglėbė rauda - -
Nejaugi viskas greitai taip praėjo?

Šilinių kraštas emigracijos beveik nežino –
Jis miršta savyje –
Jis miršta netoli nuo Vilniaus,
Savo tėvynės glėbyje.