Sutrūko sūrūs ašarų karoliai,
Sukrito į rasotą lauko žolę.
Neskaudink, Ilgesy, brangiausias mano broli,
Geriau paguosk kaip vienas tik tu moki.
Išpustė vėjas ant dulkėto lauko
Dvi duobutes, kur verkdama klūpojau.
Jau eik iš čia, bičiuli mano Skausme,
Daug metų tu visur mane sekioji.
Nugriaudėjo Perkūnais tavo žvilgsnis
Ir šypsena šiltu lietum nulijo...
Dar apkabink nors kartą, stebuklingas mirksni,
Ištikimiausią draugą - Liūdesį nuvijęs.
kuoka
2010-06-30 21:42:38
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-07-01 00:02:43
Ir man,kaip Rudenei,ta pati vieta graži. :)
Vartotojas (-a): teradot
Sukurta: 2010-06-30 23:54:11
Ačiū, kad mintį dėstote racionaliai. Ačiū.
Vartotojas (-a): Rudenė
Sukurta: 2010-06-30 23:10:10
išpustė vėjas ant dulkėto lauko
dvi duobutes, kur verkdama klūpojau
:))
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2010-06-30 22:24:02
o mirksniai iš ties - stebuklingi :)
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-06-30 22:09:20
Bodleriški motyvai...
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2010-06-30 21:48:57
Toks įtikinamas prašymas...