Sutrūko sūrūs ašarų karoliai,
Sukrito į rasotą lauko žolę.
Neskaudink, Ilgesy, brangiausias mano broli,
Geriau paguosk kaip vienas tik tu moki.
Išpustė vėjas ant dulkėto lauko
Dvi duobutes, kur verkdama klūpojau.
Jau eik iš čia, bičiuli mano Skausme,
Daug metų tu visur mane sekioji.
Nugriaudėjo Perkūnais tavo žvilgsnis
Ir šypsena šiltu lietum nulijo...
Dar apkabink nors kartą, stebuklingas mirksni,
Ištikimiausią draugą - Liūdesį nuvijęs.