Vaikystės rūbuos nebetilpom,
Vaikystės liko tiktai sauja,
Kiti tais rūbais apsivilko,
Kiti dabar kitaip maištauja.
Į naują erdvę išsitekom
Su savo dideliu pasauliu,
Tik mėnuo toks geltonas teka,
Nebeatskirt, kur jis, kur saulė.
Ir niekas mūsų nepažino,
Ir nesulaikė niekas mūsų,
Dabar šiurkščioji ašutinė,
Dabar dangus ir saulės pusė.
Išblukinęs vaikystės veidą
Plačiai gyvenimas šypsojos,
Nors dar norėtųs, kad ateitų
Sapnai iš vaikiškojo rojaus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-06-29 00:37:05
Sutinku su Ramune Vakare.Ir man užkliuvo.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-06-28 23:00:38
:)...gražiai
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2010-06-28 21:29:48
Nors dar norėtųs, kad ateitų
Sapnai iš vaikiškojo rojaus
...tikrai nirėtųs...pasakiškai...
Anonimas
Sukurta: 2010-06-28 20:10:44
paskutinė strofa - silpniausia. kalbant apie pirmas tris, tai man jos pakankamai stiprios, netikėtos ir poetiškos, pakankamai, kad atpirktų tą nelemtą "pasauliu / saulė".
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2010-06-28 19:48:08
sapnai iš vaikiškojo rojaus...
:) labai įtikinamai :)
nors nesiilgiu vaikystės, bet čia ji nuostabiai sužibo :)
dėkui