Suradau,
ką maniau
jau praradus...
Šitiek metų,
paženklintų kirčiais,
kai gyvenimą
plakė botagu...
Suradau, ko
buvau nepametus,
bet likimas
atėmęs žiaurus...
Kai sulopytas,
dygsniais adytas,
vinguriuojantis
kelias – tolyn.
Aukso spindulį
nešęs paukštelis,
tupiasi ant peties.
Su viltim.
Su žinia, su gera,
šitiek laukta.
Baltas angelo
sparnas nakty.
O širdis nerimaudama
dunda: prarandi, surandi,
g y v e n i ...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2010-08-04 18:17:25
jaudinantis ir viltingas kūrinys...... labai gražu:)
Vartotojas (-a): Grėjus
Sukurta: 2010-07-16 11:59:17
Na jei mano draugužės Taurija ir giedrex 26 komentus parašė, tai ir aš trečias iš NST turiu parašyt :) bet ką čia beparašysi, nei daugiau, kad g y v e n i . . .
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2010-06-25 22:35:54
Džiugus jaudulys suradus... :)
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2010-06-24 21:22:04
O širdis nerimaudama
dunda: prarandi, surandi,
g y v e n i ...
...su meile ir viltimi apie gyvenimą...pakeliantis skrydžiui...gražu...
Anonimas
Sukurta: 2010-06-24 20:57:24
...jaučiamas Dvasinis Tikrojo Gėrio alkis. Išgyventas. G y v e n i...