Suradau,
ką maniau
jau praradus...
Šitiek metų,
paženklintų kirčiais,
kai gyvenimą
plakė botagu...
Suradau, ko
buvau nepametus,
bet likimas
atėmęs žiaurus...
Kai sulopytas,
dygsniais adytas,
vinguriuojantis
kelias – tolyn.
Aukso spindulį
nešęs paukštelis,
tupiasi ant peties.
Su viltim.
Su žinia, su gera,
šitiek laukta.
Baltas angelo
sparnas nakty.
O širdis nerimaudama
dunda: prarandi, surandi,
g y v e n i ...