Pravirkusi siela ardo krūtinę
Kaskart kai nejučiom prisimenu tave,
Nes jau niekada nebus kaip buvo,
Nes jau nebeliko nieko tikro.
Visa tik miražas,
Iliuzija kvaila.
Arba tiesiog sapnas,
Kuris pasibaigs su prabudimo minute.
Mūsų meilė pasmerkta,
Jausmai išdžiūvę, kaip vakarykštė bala
Ir tik tavo rudos akys mano miglotoj atminty
Atrodo tokios gilios
Ir tokios prasmingos
Tačiau dabar
Jau nebereiškiančios nieko.
Beliko tik išmokt,
Išmokt būti šalia
Kai tu manęs nematai
Ir nematysi, nes tai tik sapnai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-06-24 17:00:18
Semema, tu kaip visada perdedi. Nusivyliau tavimi, nes tu niekad neskiri gerų nuo blogų kūrinių. Manau čia geras kūrinys. Ir prasmė ir jausmai ir puikus siužetas, kompozicija. Gal tik žodynas siaurokas. Simfonija, siūlyčiau praplėsti žodyną ir tavo kūriniai bus šedebrai.
Vartotojas (-a): simfonija
Sukurta: 2010-06-24 11:15:26
Nes taip ir yra. Tai tik užregistruotas jausmas, tik tam tikra akimirka iš kurios ir gimsta kūriniai.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-06-24 09:53:39
paskutinis stulpelis ... beliko
o šiap , mergaitiški sapaliukai
Anonimas
Sukurta: 2010-06-24 08:49:41
lyg įrašas dienoraštyje
Anonimas
Sukurta: 2010-06-24 07:58:39
Pagrindinė mergaičių tema. Būna, ir moterys joje braido. Labai daug šia tema visko prirašyta, yra tekstų netgi dailiai surimuotų. Matau kol kas tik užregistruotą jausmą.