Nebeliko nieko tikro

Pravirkusi siela ardo krūtinę
Kaskart kai nejučiom prisimenu tave,
Nes jau niekada nebus kaip buvo,
Nes jau nebeliko nieko tikro.

Visa tik miražas,
Iliuzija kvaila.
Arba tiesiog sapnas,
Kuris pasibaigs su prabudimo minute.

Mūsų meilė pasmerkta,
Jausmai išdžiūvę, kaip vakarykštė bala
Ir tik tavo rudos akys mano miglotoj atminty
Atrodo tokios gilios
Ir tokios prasmingos
Tačiau dabar
Jau nebereiškiančios nieko.

Beliko tik išmokt,
Išmokt būti šalia
Kai tu manęs nematai
Ir nematysi, nes tai tik sapnai.
simfonija