Santrauka:
Tai pats pirmas mano eilėraštis, kurį parašiau po savo krikšto mamos mirties (gruodžio pradžioje). Manau, kad pats pavadinimas pasako temą.
Nulinko liepa pakelėj,
Širdį suėmė menkai
Mums pažįstami jausmai,
Kai pavargus nukritai.
Debesų pilni kalnai,
Sniego jau pilni laukai.
Nors yra labai gražu,
Visi liūdi – kaip graudu.
Ką matau, girdžiu, uodžiu,
Ką aš myliu, ką jaučiu?
Širdį skauda, skauda man,
Gal kam kitam, gal tau, gal jam.
Tam jau žmogui tik geriau,
Kad gyvenimo kely
Rado ji visas duris,
Kurios vedė į jos laimę,
Į jos amžiną pasaulį.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Netootia
Sukurta: 2005-03-23 09:57:58
skamba kaip dainele kokia... Tam ta ram ta dam ta dam :)
:
Sukurta: 2005-03-19 05:16:06
"kaip graudu" palik tik "graudu"... Žavesio vis dar neradau :)
:
Sukurta: 2005-03-19 03:30:29
Pirmiausia kita karta kai kursi pabandyk rima keisti, arba jo isvis nedet, t.y. baltas eiles. Daug nekritikuosiu, nes matau, kad eilerastis tau labai bangus. Antram posme nereiktu du kartus "pilnai" naudoti. Paskutinis posmas nesutinka su darbo forma, jis toks masyvus. Sekmes.
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2005-03-19 03:24:36
išsakytas skausmas. Rimas primityvus. Taip mes pradedame kurti. ;)