Nulinko liepa pakelėj,
Širdį suėmė menkai
Mums pažįstami jausmai,
Kai pavargus nukritai.

Debesų pilni kalnai,
Sniego jau pilni laukai.
Nors yra labai gražu,
Visi liūdi – kaip graudu.

Ką matau, girdžiu, uodžiu,
Ką aš myliu, ką jaučiu?
Širdį skauda, skauda man,
Gal kam kitam, gal tau, gal jam.

Tam jau žmogui tik geriau,
Kad gyvenimo kely
Rado ji visas duris,
Kurios vedė į jos laimę,
Į jos amžiną pasaulį.