Kai šaltos jūros bangos plakėsi krantan,
Stovėjau jūros vėjui sielą atlapojus:
„Išdykęs vėjau, nuraminki sielą man.
O tu, sūria banga nuplovus mano kojas,
Man atplukdyki laišką stiklo butely,
Kurį prieš daugel metų jau turėjau gauti.
Nejau, net šito man išpildyt negali?
Jau pavargau braidyt pakrantėje... ir laukti“.
Kodėl man bangos gildo kojas, supratau:
Manęs tu, jūra, nei raminsi, nei paguosi -
Aš Jam juk laiško niekada neparašiau,
Veltui atsakymo sulaukti čia tikiuosi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2010-06-23 16:37:53
Sklandžiai į siužetą sugulusios mintys, esama erdvės pamąstymui.Šaunus darbelis.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2010-06-23 15:27:57
Eilės gilios, kap jūra...
Anonimas
Sukurta: 2010-06-23 15:03:22
Žavu.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-06-23 10:43:04
Labai labai patiko...laukimas, jūra, neturėjimas to, ko lauki ir nepaprastai švelnus ilgesingas kalbėjimas
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2010-06-23 09:33:33
Gražiai išreikštos mintys
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-06-23 09:00:48
Neieškokim to, ko nepametę - gana įdomiai pasakyta ši tiesa.