Prie jūros

Kai šaltos jūros bangos plakėsi krantan,
Stovėjau jūros vėjui sielą atlapojus:
„Išdykęs vėjau, nuraminki sielą man.
O tu, sūria banga nuplovus mano kojas,
Man atplukdyki laišką stiklo butely,
Kurį prieš daugel metų jau turėjau gauti.
Nejau, net šito man išpildyt negali?
Jau pavargau braidyt pakrantėje... ir laukti“.

Kodėl man bangos gildo kojas, supratau:
Manęs tu, jūra, nei raminsi, nei paguosi -
Aš Jam juk laiško niekada neparašiau,
Veltui atsakymo sulaukti čia tikiuosi.
Eiliuotoja

2010-06-23 08:56:24

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2010-06-23 16:37:53

Sklandžiai į siužetą sugulusios mintys, esama erdvės pamąstymui.Šaunus darbelis.

Vartotojas (-a): atkaklioji

Sukurta: 2010-06-23 15:27:57

Eilės gilios, kap jūra...

Anonimas

Sukurta: 2010-06-23 15:03:22

Žavu.

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2010-06-23 10:43:04

Labai labai patiko...laukimas, jūra, neturėjimas to, ko lauki ir nepaprastai švelnus ilgesingas kalbėjimas

Vartotojas (-a): Juozapava

Sukurta: 2010-06-23 09:33:33

Gražiai išreikštos mintys

Vartotojas (-a): Kapsė

Sukurta: 2010-06-23 09:00:48

Neieškokim to, ko nepametę - gana įdomiai pasakyta ši tiesa.