Kai šaltos jūros bangos plakėsi krantan,
Stovėjau jūros vėjui sielą atlapojus:
„Išdykęs vėjau, nuraminki sielą man.
O tu, sūria banga nuplovus mano kojas,
Man atplukdyki laišką stiklo butely,
Kurį prieš daugel metų jau turėjau gauti.
Nejau, net šito man išpildyt negali?
Jau pavargau braidyt pakrantėje... ir laukti“.

Kodėl man bangos gildo kojas, supratau:
Manęs tu, jūra, nei raminsi, nei paguosi -
Aš Jam juk laiško niekada neparašiau,
Veltui atsakymo sulaukti čia tikiuosi.