Net nežinau, ar daug, ar mažai nulingavo - praplaukė laiko, kai sėdžiu prie Dievui parašytų vaikų laiškų. Skaitau ir jaučiu, kad po kiekvieno perskaityto sieloje kažkas krūpteli, aikteli, ūbteli, bet atidžiau pasidairyti gaila laiko. Ir nelabai rūpi, kokie likimai mane sutiks tolimesnėje dangiškoje būtyje. Nerūpi ir tai, kaip čia atsiradęs. O laiškų tiek, kad nepasakysi „labai daug“, kadangi  jų gerokai daugiau. Liežuvis aplaižo žodį „begalybė“, bet praleisti jį pro gerklę dar vis nesiryžta. Tačiau suvokiu, kad tokioje būtyje tarpsta nemirtingumas, amžinąsis gyvenimas. Ir jeigu Viešpaties valia būtų paliepta man visus vaikių laiškus perskaityti, tai kartu reikštų ir jo padovanotą amžiną  gyvenimą. Negi? Už kokius nuopelnus?
    Atsiminiau Alę ir parašiau jai:
   „Gyvenu permerktas dangaus. Būk, Aliuk“.
    Smagu buvo suvokti, kad tai pirmas laiškas, kurį parašau būdamas danguje. Galvoje sveika, šviesu. Be vargo atsiminiau adresą. Užrašiau jį ant nedidelio voko, nepamiršdamas prikergti „BŪK!“ ir žvalgiausi aplinkui, ieškodamas pašto. Surasti jį irgi nebuvo sunku, nes į jo paiešką atsiliepė panašus į šiltą vėjelį kuždesys: „Į stalčių, į stalčių...“
     Po akimirkos atsakymas:
    „Matyt, murzinas, kad lietus turi nuprausti. Pas mus dar vis giedra“.
    „Apie ką ji čia? – pagalvojau.- Aš jai apie dangų,  ji man apie  – lietų“, tačiau tai tik praskaidrino nuotaiką. Nors „sviestas sviestavosi“, bet tai natūralu ir savo dvasia jutau, kad yra dalykų, kurie ir dangaus šviesoje sugeba pašviesti.
     - Skaityk,- išgirdau šilto vėjelio kuždesį. Kažkas, regis, nenorėjo, kad būdamas prie vaikų laiškų, užsiimčiau kitais reikalais. Tai nebuvo priekaištas, bet vis dėlto... ir būnant danguje žmogui, matyt, dera atsiminti, dėl ko jis čia ir ko iš jo tikimasi. Dangiškosios patirties labai stokojo, tačiau šįkart, paimdamas  laišką, bent apgraibom suvokiau, kad šioje erdvėje daiktų ir reiškinių akustika labai jautri. Regis, nespėjau perskaityti laiškelio autoriaus vardo, kai pasikartojo ankstesni dalykai, būtent -  muzika. Vaikų laiškai it įgarsinti, jie gyvi net be raidžių ir tekstų. Išgirdus muziką ir pačiam panoro giedoti taip, kuomet nepaisai, kieno ji, bet žodžiai - geri  jie ar negeri, bet visuomet priklauso tau ir laiško autoriui.

Ir girdžiu
Kaip užgrojo dūdelė –
Fleitos pradas, stebuklas burnoj...
- Evaldai, tu? –
Klausiu, jausdamas mažą,
Už eilučių laiškelio kreivų.
Bet tikiu, kaip anksčiau -
Kad taip geba pagroti tik panas
Iš Čiurlionio paveikslų jautrių...

Laiškas rankose tirpsta ir liejas
Į sujaudintos fleitos garsus,
Taip gal mūsų vaizduotėje Dievas,
Susilieja kartu su dangum...

O per muziką lyja ir lyja
Dieną – naktį  birželio lietus...
Niekuomet nemaniau, kad į žvakę
Net ir žaibas dabar panašus.

Jau nemoku aukštam nusilenkti,
O nukristi žemai nebaisu -
Ten, kažkur iš Čiurlionio paveikslų,
Groja panas - dienos ir nakties piešinys,
Groja murzinas mažas dūdorius -
Elgeta - piemuo – mokinys...

Laiškas  mažas
O mūza – didi:
“Gerbiamas Dieve, padaryk, kad  kojos ir rankos visada  būtų švarios“
Evaldas, 2 kl.

    Perskaičiuos laiškutį, muzika nuščiuvo, nutilo, bet išliko įspūdis, kad esu man nelabai suprantamos scenos dalyvis. Žvelgiau nubestomis akimis į žemę, nežinia kodėl norėdamas pamatyti ant erdvėje plaukiančios ledo lyties sėdinti ir žioplinėjantį Rasą Jū iš „Rašyk“. Deja, nei ledo lyčių, nei jo. Ten, žemiau, vien debesys – jie plaukia visa mase, neįsileisdami nei po vieną, nei po du, nei po daugiau. Net Kilimandžaro sniegynai aptemę, bet - o stebukle! - ūmai, netikėtai regiu: švist! Nedideliame Žemės mieste, kaip balana  ar spingsulė sužibo energija taupanti elektros lemputė.  „Tai ji, - nedvejodamas pamaniau, -atsimena ir rašo. Tai ji, Alė, Alija arba dar kitaip - Aliukas.“