Gula pievos ramiai, tarsi pailsę žydėt.
Kvepia, svaigina, tarsi atsiduodamos dalgiui.
Tą akimirką paukščiai nustoja čiulbėt.
Debesys kantriai saulę užmerkia.
Palaukėj tylą kankinamai pjūklas sujaukia.
Sudrebėjus pušis klusniai lenkiasi miškui.
Stovi beržas šalia. Savo nuosprendžio laukia.
Ir pro tvyrantį rūką prasimuša: \"Viskas.\"
Per pievą, pro mišką, prasilenkia dviese.
Tik sustot neišdrįsta. Vėl meilė pro šalį.
Ten žiedai jau po kojom. Nebelemta žydėti.
Kai medžiai numirę - tyla. Ir paukščiai
Čiulbėt nebegali.
Gaiva
2010-06-22 10:18:09
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-06-22 23:37:44
Įdomus darbas.Tik užkliuvo pirmose dviejose eilutėse...tarsi...
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2010-06-22 16:08:35
Įvadas su žūties prieskoniu sutirština tragiškumą.Skaudus prasilenkimas, smerktina nedrąsa.Sodrus tekstas.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2010-06-22 15:44:53
ir vėl apie meilę
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2010-06-22 11:43:42
"Pievos gula ramiai...", kad vėl atsikeltų! Kažkaip skaudžiai gražu...
Anonimas
Sukurta: 2010-06-22 11:14:55
Skaudus. Ar tik man taip atrodo, kad daug šią vasarą praradimo nuotaikų?
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-06-22 10:44:23
labai realistiškas jausmas eilėraštuko...,,tarsi pailsę žydėt"
Anonimas
Sukurta: 2010-06-22 10:28:26
liūdesiu užklota gamta,- o gal Lietuva?