Gula pievos ramiai, tarsi pailsę žydėt.
Kvepia, svaigina, tarsi atsiduodamos dalgiui.
Tą akimirką paukščiai nustoja čiulbėt.
Debesys kantriai saulę užmerkia.

Palaukėj tylą kankinamai pjūklas sujaukia.
Sudrebėjus pušis klusniai lenkiasi miškui.
Stovi beržas šalia. Savo nuosprendžio laukia.
Ir pro tvyrantį rūką prasimuša: \"Viskas.\"

Per pievą, pro mišką, prasilenkia dviese.
Tik sustot neišdrįsta. Vėl meilė pro šalį.
Ten žiedai jau po kojom. Nebelemta žydėti.
Kai medžiai numirę - tyla. Ir paukščiai

             Čiulbėt nebegali.