Galvojau taip:
                
O gal į atmintį giliau įbristi
Ir, nusispjovusiam į negandas visas,
Suvilgius gerklę degtine ar viskiu,
Užplėšt patvoryje jaunų dienų dainas...

Ir nežinot, užmiršt, kad nenueisim  
Nuo savo kryžių, peržegnotų lemtimi...
Save apgauti turime mes teisę
Juolab, kad niekuomet nebuvome šventi...

Ir išgirdau:

Ir mintyse, ir širdyje jau aidi
Jauni balsai sugrįžtančių man primiršti –
Visi keliai atsigręžė pareiti
Į tą akimirką, kuomet ir vėl jauni...

Kvatojasi, liežuviais niekus mala,
Priskaldo malkų daug ir leipstama juoku,
Rodos, nėra, nebus jaunatvei galo,
Bet jeigu būtų, argi tai labai svarbu?

Ir ką  matau?

Štai ji, akimirka, kai išmintingai
Lyg iš muziejų grįžę žiūrim į save.
Seni daiktai... Ir juokias kas netingi...
Tačiau galbūt skaudžiausiai juokiamės tik mes.

Nedrįsom atsinešti savo laiką,
Ateit su juo, kad  būtume labiau savi.  
Prakeiktas jis, tačiau lig šiol dar keikia
Ir prašo Dievą sunaikinti ugnimi...

Net patvoryj dainų nepadainavom –
Pasiguodėm kas senatve, kas mirtimi...
Ir vėl sugrįžome ant kryžių savo
Lietuvoje ir ten, Anapilio šaly...