Santrauka:
Draugui, kuriame staiga suliepsnojo aistra man...O aš ją užpyliau švelniu vabdeniu...
Sustingo akimirka, geismu tapyta.
Aistra išlieta per kraštus.
Prabudus ankstų rytą,
Skaičiau tavuosius magiškus laiškus.
Tu taip arti buvai - net lietui lyjant,
Laukei prabrėkštančios aušros.
Na, kur pajutęs žiedą žydint,
Pradingo žavesys sielos?
Žinau, kad kvaitulys pranyko,
Aistra nepanaudota, pakili.
Kartus nusivylimas liko,
Tau mano žodžių nevilty.
Siela, džiaugsmu patvino.
Viltis groja valsą, rami.
Kuo baigsis - niekas nežino.
Bet kol kas tu mane dar turi...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2010-06-21 21:42:18
Šiam eilėraščiui trūksta gyvybės
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-06-20 23:57:23
Tai kaip dienoraščio įrašas, statistiškai atpasakoti jausmai, norėtųsi sielos skambesio, gyvumo.Bet gal aš ir klystu, gal šią akimirką mano tokia nuotaika?
Anonimas
Sukurta: 2010-06-20 20:25:21
Perkeliu į Lyriką. Man norisi poezijoje simbolinio buities palikimo.
Vartotojas (-a): Sūpynės
Sukurta: 2010-06-20 19:18:09
Matau, kad apie tai jau buvo kalbėta... deja, nepadės kirčių taisymai ... kirčiai - smulkmena.
Vartotojas (-a): Sūpynės
Sukurta: 2010-06-20 19:11:47
Ar turėtume kirčiuoti laiškUs, sielOs?..
Anonimas
Sukurta: 2010-06-20 17:50:16
be jokių pretenzijų į poeziją. tiesiog eiliuoti kasdieniai pamąstymai.
Vartotojas (-a): Maja
Sukurta: 2010-06-20 16:39:30
Dvi pirmos strofos tokios ritmingos, bet pabaigoje rimas ima ir suklumpa. Juk kirčiuojame ne laiškùs, o láiškus, ne sielõs, o siélos. Ir pabaigoje per daug įvardžių... Jei dar pagludintumėt būtų visai neblogai. (dėl kirčių nesu tikra, kirčiavimas nelengvas dalykas, tada jei suklydau atsiprašau)