Melsvas, mažas žiedelis šypsojos,
Kelias vedė per pievas dosnias,
Dar atolui neleido bujoti,
Dar žiedų sviro varpos - branda.
Ir langinės dar buvo užvertos,
Nors taip skverbės rytinė žara,
Ir svirtis buvo dar nepaliesta, -
Rankų, žvilgsnio nebuvo šalia.
Tik gandrai svečią mostais sutiko,
Čia krebždena užmigę sapnai,
Gal išskridę į tolimą šalį
Ir sugrįš pasiilgę delnai.
Apkabins, glostys obelį, gonkas
Ir kuždės: sugrįžau su visam.
Mielesnės neradau už vaikystę,
Paukščių take - dėkoju tik tau.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2010-06-20 17:14:09
lyg iš sapno...
(iš sapno vardu - vaikystė).
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-06-19 23:47:30
Labai gražios eilės sugrąžina į vaikystę, vaizdi kalba.Tai ne šiuolaikinė madinga poezija, kurią skaitai ir nesupranti ką gi tas vargšelis autorius norėjo išlementi.Ačiū.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-06-19 23:30:03
... Krebždena užmigę sapnai... :) Gražu, Laumele.
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2010-06-19 18:59:39
glostis -> glostys.
Labai nevientisas kūrinio ritmas - norint skaityti garsiai labai kliūva, nes tam tikri žodžiai, kurie galbūt ir tinka rimo prasme, pagreitina ar sulėtina tempą, todėl sunku skaityti ir netinka ritmiškai. Siūlyčiau dar kartelį pergalvoti tokias vietas - kūrinys įgis daugiau grožio.
Romantiškas darbas, visgi manyčiau, kad ne visai išbaigtas: renkamasi klišėmis tapusius įvaizdžius, mintys tarsi lipa viena ant kitos - viena dar nepabaigta, jau puolama prie kitos, paskui vėl grįžtama.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2010-06-19 15:48:12
man tokios eilės pačios pačiausios... Jos savy turi tiek jausmo, kad pažadina ir skaitančiojo pasislėpusį jausmuką... Ilgesys, nostalgija mažų delnukų pažinimams...
Vartotojas (-a): kaktusiukas
Sukurta: 2010-06-19 11:16:40
Man visada gražūs žmonės,kurie kartais būna vaikiškai naivūs.Vaikystė-tai kažkas nepaprasto.Jos esmę suvokiam tik suaugę,ganėtinai subrendę.O ji juk lydi mus visą gyvenimą.Prisiliečiam prie jos,augindami savo vaikus,glostydami anūkų galveles...Ir sugrįšim į ją,tik jau pavidalu kitu.
Eilėraštis labai mielas.Jaučiamas švelnus vaikystės ilgesys,tuo pačiu ir tas išaugimas iš vaikystės-išėjimas iš gimtų namų.