Tos brydės plaukuose – nuo šiandienos iki gimimo –
Mes taip ir neišmokom kito kelio.
Vagelės riešuose – paikystė iki pamišimo,
Kai spjaudome į žydintį gyvenimą.
Keisti, savotiški, nepažinti, net bjaurūs –
Manęs, tavęs, mūsų visų dalis.
Vis pasroviui, pakol apsipiname maurais –
Tai kas, vis tiek visus gyvenimas praris.
Šviestuvą tobulinam, kol pamirštam paskirtį – švytėti.
Tamsos ir gėdos šarvas – tuštuma.
Tokie jau esame – naikiname, kai reikia tik mylėti.
Slogi, sunki, netektimis vaisinga vienuma!
kielė
2010-06-17 20:40:41
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-06-18 08:35:28
Tiesiog nėra ką išskirti.Patiko visas nuo pradžios iki
paskutinės eilutės.Šaunu.
Anonimas
Sukurta: 2010-06-17 23:27:51
"Šviestuvą tobulinam, kol pamirštam paskirtį – švytėti."
Puikuma.
Anonimas
Sukurta: 2010-06-17 22:59:30
O kodėl? :"Vis pasroviui, pakol apsipiname maurais –? Nei velnio :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-06-17 22:43:10
Gerai pastebėta ir
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2010-06-17 21:41:17
Nors deklaracinių nemėgstu, bet šis man patiko.
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2010-06-17 20:55:40
tos brydės plaukuose...sužavėjo ;)