Tos brydės plaukuose – nuo šiandienos iki gimimo –
Mes taip ir neišmokom kito kelio.
Vagelės riešuose – paikystė iki pamišimo,
Kai spjaudome į žydintį gyvenimą.

Keisti, savotiški, nepažinti, net bjaurūs –
Manęs, tavęs, mūsų visų dalis.
Vis pasroviui, pakol apsipiname maurais –
Tai kas, vis tiek visus gyvenimas praris.

Šviestuvą tobulinam, kol pamirštam paskirtį – švytėti.
Tamsos ir gėdos šarvas – tuštuma.
Tokie jau esame – naikiname, kai reikia tik mylėti.
Slogi, sunki, netektimis vaisinga vienuma!