– Tai buvo seniai – sako senolis –
taip seniai kad žmonių atmintis nebesiekia tik kartais  
kai vėjas šiaurinis pakelia dulkes nuo Baltojo slėnio kalnas prabyla

– Jie atėjo iš ten – mosteli dešine
ir  vakaro saulė dalina jo veidą į ochra ir pilka
– Buvo aukšti mėlynom turkio akim augino nuostabius žirgus

– Čia baigiasi kelias kur geležis išsilydo į šilką  
o strėlės sulinksta į dylančio mėnesio pjautuvą ant kilimų margaraščių
jų spalvos užlieja akis tarsi vynas sutraukia troškuliu gomurį

– Kiek kraujo sugėrė ši žemė - šnabžda senolis
kiek vyrų ji prijaukino mėlynom turkio akim
kiek jų akmenėliais po Baltojo slėnio nugludinta oda –  –  –

Senolis nutyla vėl kilsteli ranką
vynuogių šaknys jam į pirštus įsikimba
šilko verpikai apveja nytimis miego arteriją  

– Kokie gražūs žirgai –
vos girdimai
– Kokie gražūs  –  –    –     –