Viena pasaka sūpynėse
– Tai buvo seniai – sako senolis –
taip seniai kad žmonių atmintis nebesiekia tik kartais
kai vėjas šiaurinis pakelia dulkes nuo Baltojo slėnio kalnas prabyla
– Jie atėjo iš ten – mosteli dešine
ir vakaro saulė dalina jo veidą į ochra ir pilka
– Buvo aukšti mėlynom turkio akim augino nuostabius žirgus
– Čia baigiasi kelias kur geležis išsilydo į šilką
o strėlės sulinksta į dylančio mėnesio pjautuvą ant kilimų margaraščių
jų spalvos užlieja akis tarsi vynas sutraukia troškuliu gomurį
– Kiek kraujo sugėrė ši žemė - šnabžda senolis
kiek vyrų ji prijaukino mėlynom turkio akim
kiek jų akmenėliais po Baltojo slėnio nugludinta oda – – –
Senolis nutyla vėl kilsteli ranką
vynuogių šaknys jam į pirštus įsikimba
šilko verpikai apveja nytimis miego arteriją
– Kokie gražūs žirgai –
vos girdimai
– Kokie gražūs – – – –