Santrauka:
Parašyta kažkada, vieną lietingą birželį...
Lietūs biržely, lietūs,
Nuplautas kiekvienas atodūsis,
Drėgnas sapnas atmintį liečia,
Kai atplaukia naktis pajuodusi.
Baltas krislas paparty šviečia,
Tiek paparčių likimo soduose...
Eičiau eičiau ir tau kalbėčiau
Vieną žodį, galbūt pabodusį,
Lyg šešėlį tave užkerėčiau,
Kad šviesiausi žvaigždynai sapnuotųsi,
Mūsų širdis meilė suplėšius
Amžina atmintim sulapotų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-06-14 16:19:58
man gražiausia vieta- šviečiantis krislas:)
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-06-13 19:45:27
,,Tiek paparčių likimų soduose" - turtas, kurį reikia surasti, padauiginti ir išdalinti.
Anonimas
Sukurta: 2010-06-13 19:13:15
pirmos keturios ir dvi paskutinės eilutės - skystos. toks jausmas, kad nežinota, kaip pradėti, po to įsivažiuota ir tuomet patingėta "smogti"... tai tiek gal:-)
Vartotojas (-a): Beprotybė
Sukurta: 2010-06-13 19:11:47
"Amžina atmintim sulapotų." Tebūnie !
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2010-06-13 18:28:15
Lyg daina... Melodingas vasariškom gaidom išgrotas....
Vartotojas (-a): topole
Sukurta: 2010-06-13 18:24:03
taurūs jausmai :) būtinai užkerėkite :)
Vartotojas (-a): nektariukė
Sukurta: 2010-06-13 18:16:09
Neblogas:).