Tokia ramybė, tarsi Dievo Pirštą
Įkaitę skardžiai liestų smiltele--
Iš kur kareivis? Ir už ką jis miršta?
Niekas kalnų nenugalėjo čia!
Didingai amžinos viršūnės žėri,
Savo sparnuos įsupę amžių mitą--
Bedugnės lydi metalinį žvėrį--
Aguonų akys, saulėje sukritę,
Liepsnosvaidžiais vyniojasi granite,
Dangus patvino pragaro garuos--
Dejuoja akmenys, skeveldros bombų kritę--
Agonijos garsai... ir vėl ramu kalnuos--
Tokia ramybė, tarsi Dievo Pirštą
Įkaitę skardžiai liestų smiltele...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rudenė
Sukurta: 2010-06-16 18:31:01
Niekas kalnų nenugalėjo čia!
Anonimas
Sukurta: 2010-06-15 15:36:51
...drąsu...kilnu...gilu.
Vartotojas (-a): Gaiva
Sukurta: 2010-06-15 11:01:03
O man visai nebuvo ramybės skaitant.
Kažkur vis kilau.Tik paskutinė eilutė nuleido :) .
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2010-06-13 20:46:22
tos aguonų akys - nuostabi metafora
Anonimas
Sukurta: 2010-06-13 15:59:02
kaip iš Remarko knygų, nors ir kita geografija:-)
niekas kalnų nenugalėjo čia -> kalnų nenugalėjo niekas čia.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2010-06-13 13:55:42
kraupus
Vartotojas (-a): topole
Sukurta: 2010-06-13 12:47:12
įtaigiai apie laikiną ramybę kalnuose ir ne tik...
Anonimas
Sukurta: 2010-06-13 11:10:40
labai artima tema
liux
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2010-06-13 11:02:32
Neramumas net ir laikinoje ramybėje... Man tinka ir uolos... Net labai...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-06-13 10:17:05
O kam keisti, visai gerai skamba ir uolos ( tai juk ne olos, kurios skverbiasi į kalną).Skardžiai neturėtų tokio įvaizdžio kaip Dievo pirštas, o uolos , keliančios save į dangų – tai kaip tas pirštas, pakeltas į viršų.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2010-06-13 09:55:05
Dėkoju abiems, prašau moderatorius pakeisti: žodį uolos į žodį skardžiai
Anonimas
Sukurta: 2010-06-13 09:19:39
Taip, Kapsė teisi....
Bet šiaip didingas darbas
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-06-13 09:14:10
Visą gyvenimą mane kalnai vilioja, teko patirti ir jų rūstybę bei neapsakomą grožį. kai ,,Tokia ramybė, tarsi Dievo Pirštą įkaitę uolos liestų smiltele." Tačiau mano ausį rėžia moteriškos giminės dalyvių vartojimas vyriška forma ( įkaitę - vietoj įkaitusios ir t.t.). Dabar šis reiškinys jau tampa norma, nors vertėtų to išvengti.