Įžūlumas save teigia labai subtiliai. Įžūlumas anaiptol nėra tiesmukai įžūlus. Aišku, dažnai jis būna patylomis susireikšminęs. „Aš esu pagrindinis gyvenimo variklis ir esminė ašis“ – nepaliaujamai dilgčioja venose subtilusis. Įžūlumas mėgsta persirenginėti (kaip Vytautas Didysis). Dailūs mandagumo rūbai ir demonstratyvus linksėjimas į taktą. Jis itin stengiasi susikurti teigiamą nuomonę apie save ir įsivaizduoja turįs unikalią tobulą klausą. Taktiškojo įžūlumo taktika. „Man reikia sukaupti pakankamai įžūlumo, kad pajėgčiau eilinį kartą iš naujo kabintis į šį gyvenimą, kad ir vėl atrasčiau materialios atspirties taškus...“. Iš dailių kobros kiaušinių besiritanti saviįtaiga. Įsitvirtinti, įsisiurbti, užgyventi „plačia koja“ kaip sako rusai. „Plačių kojų“ šuoliai, išsiaurėjantys iki dvasinės žlugties kanaliūkščių arba išplatėjantys iki pasyvių Mirties užtvankų.

Tačiau kaip greitai nublanksta taktiškojo įžūlumo manevrai prieš atvirą gegužės dangų! Viskas lyg ant delno – atidengta, apnuoginta ir tuo pačiu be proto paslaptinga, didinga, unikalu. Įsitvirtinti, įsisiurbti į ką? Kam? Kodėl? Ar neužtenka aplinkui pavyzdžių, kai inerciškai, mėgdžiodami vieni kitus žmonės aplinkui save išsimūrija ne vien keturias sienas be langų, tačiau aklinai užbarikaduoja ir lubas bei grindis, neva dėl to, kad pagaliau pasijustų saugūs – jokių dangaus grėsmių, jokių požeminių giluminių širdies dūžių ir jokių kitų force majeure. Seismiškai ir kosmiškai deaktyvuotos dvasios mūriniuose kubuose. Tariamas mūrinių kubų amžinumas, neliečiamumas, sterilumas. Vos nepilnas šimtmetis arba, geriausiu atveju, keli šimtmečiai (jei be atvangos iš kartos į kartą stengiamasi perduoti vien materialaus pagrindo puoselėjimo kibirkštį kaip neginčijamą imperatyvą) gali kuo puikiausiai atskleisti tokios įsisiurbties naivumą, beprasmiškumą ir bergždumą. Jei netikite, užsukite į artimiausias kapinaites. Ten daug užuominų, ten daug delikačių pasiūlymų dar kartelį permąstyti mandagųjį savo įžūlumą. Permąstyti savąsias nepakartojamas trumputėles atkarpas, Mirties ir Naujojo gimimo slėpiniais išsiveržiančias į negrįžtamumą (ankstesniąja kūniškąja prasme), neapčiuopiamumą, nemirtingumą. Į Tai, kam paklūsta visi dangaus ir žėmes dėsniai. Tobulumo, nepažinumo link.

Netiesa, kad mirusieji kažkur pradingsta be pėdsakų, tarsi visiems laikams iškrenta iš mūsų kol kas dar besisukančio čionykščio gyvenimo rato. Netiesa, kad gyvieji vienareikšmiškai yra kur kas gyvesni už mirusiuosius lygiai taip pat kaip netiesa, jog mirusieji visada būna labiau numirę nei gyvieji. Kažkokiu būdu viskas itin glaudžiai susiję ir persipynę.

Štai a.a. Vaidoto Daunio ir didelės jo šeimos troba beveik ant paties Ūlos kranto. Nežinau, kodėl čia atsidūrėme. Tiesiog taip viskas įvyko. O jei įvyko, vadinasi ne šiaip sau. Turbūt poetiškos sielos (jei drįstume į tokias pretenduoti) susišaukia, nepaisant to, kuriame krante kuris esame. Čia itin jaučiamas didžio įžvalgaus ir nuoširdaus kūrėjo buvimas, nors jo šioje Žemėje lyg ir nėra jau beveik penkiolika metų. Atokus ramus poezijos kambarėlis (taip jį iš pradžių pavadinome) su užmerktomis langinėmis (kitus kambarius jau veria brandaus pavasario šviesa, o čia tarsi išsaugoma rimtis bei susitelkimas), ant sienos – Nukryžiuotasis, ant apvalaus stalo – įrėminta V.D. fotografija, tamsaus kampo lentynėlėse – tylinčios knygos. Beveik kambario viduryje – per lubų balkį persvertos kabančios sūpynės, kartais, regis, lengvai susiūbuojančios, lengvai susiūbuojančios… Pirmasis Vaidoto Daunio redaguotų „Krantų“ numeris (1989 m., Sausis) su jo paties įžangos žodžiu „Ir dykumos laivas“:

„Esama daug krantų, bet yra ir vienas kurlink? ieškantiems kranto. Ši prieštara išreiškia skaudžią šiuolaikinio žmogaus būseną, kurioje šmėsčioja krantas, kaip prasmė ir išgelbėjimas, bet kurioje žmogus kartu suvokia, jog ši jam duota tikėjimo ir abejonės akimirka, šis jo hic et nunc, yra jo tikrasis krantas, jo teismas, jo uostas. Todėl krantas yra ne vienas – jų yra tiek, kiek yra žmonių, išgyvenančių atviros dvasios būseną. Bet viltingas kurlink? šioje dvasioje reiškia vienijantį kranto ilgesį“.

Turbūt tik bendras, nors ir nedažnas atviros dvasios būsenos išgyvenimas dieviškajai šviesai leidžia palaipsniui (o kartais galbūt ištinka akimirkos antplūdis) skverbtis vidun ir visus bei viską persmelkti jungiančiąja maitinančia dangaus energija. Tai lyg langinių skilimas-lūžis naujai aušrai, naujam krantui, naujam pavasario horizontui. Tai tarsi Ūlos ilgesys įsilieti į savąjį Merkį, ilgesys iššviesinti savo tamsųjį veržlųjį krantus graužiantį susimąstymą. Iš kojų išvirtę daugiarankiai medžiai galėtų paliudyti nesulaikomą kurlink? viltingumą.

Skaitydamas toliau imi suvokti, jog a.a. V.D. aiškiai jautė agresyvaus kolektyvizmo ir agresyvaus individualizmo (kaip priešpriešos pirmajam) santykio dramatiškumą, abiejų kelių aklinumą, galbūt todėl tuo metu išties buvo iškilusi būtinybė ieškoti naujų krantų, būtinybė kurti naują kūrybingų, metafizinę klausą nepraradusių kūrėjų platformą, kaip atsvarą, paremtą asmenybinio prado suponuojamu laisvės supratimu, o ne vien žūtbūtiniu individo saviraiškos poreikiu, nors, kaip galiausiai pažymima, asmenybinė, individualistinė ir kolektyvinė sampratos visgi glaudžiai tarpusavyje susijusios:

„Bet toks renesansinis žmogaus pasitikėjimas savimi ir saviraiškos kultas dažnai yra meno aklavietės požymis ir pranašas. Tai kartu yra žmogaus, praradusio metafizinę klausą, aklavietė. Menas šį savo dvasios praradimą stengiasi kompensuoti fizinių instinktų apoteoze. Šias graudžias pastangas mes nesunkiai galime atpažinti savo paskutinio dešimtmečio mene. Graudumas čia pasireiškia ne vien tokio meno nihilistiniu „susinaikinimu“, bet ir siekimu pateisinti save kaip kerštą epochos sistemai. Tai yra individualybės aklavietė, kuri kolektyvistinei prievartai priešpastato individualumo kultą. Žmogus čia suvokiamas kaip individas, o ne kaip asmuo. Tuo tarpu asmenybinis pradas turėtų reikšti supratimą, jog žmogus yra laisvas tiek, kiek savo laisvės jis paaukoja kito laisvei. Ši intencija, kai ji glūdi kūrybinėje saviraiškoje, yra ne kas kita, kaip doroviškasis kūrybos pradmuo. Bet ši intencija nereiškia, kad kūrinys be šio pradmens negali būti gyvas ar įtaigus. Ji tiesiog liudija gilesnius kūrybos parametrus ir kriterijus, panašiai kaip asmenybinė žmogaus samprata byloja apie individualistinę ir kolektyvinę“ („Krantai“, Nr.1, 1989 m., Sausis, Vaidotas Daunys „Ir dykumos laivas“).

- - -

Jau beveik kelias savaites giliai kvėpuojame šiame nuo civilizacijos nagų paslėptame gamtos kampelyje. Maždaug dešimt trobėsių ir devyni gyventojai. Beveik visi nuolatos girti arba stulbinamai pavargę (čionai tai yra vienas ir tas pats). Gandralizdis elektros stulpe ir kelios poros apylinkėje besisukinėjančių gandrų. Keistai šis elegantiškas paukštis atrodo snapu kalenantis tankiose pušies šakose – lyg koks genys apsišaukėlis. Ūlos vingiai, kruopščiai slepiantys kol kas dar baidarininkų neišbaidytus kiršlius bei upėtakius. Miškų miškai, miškų miškai, dzūkų boboms brandinantys grybus ir uogas. Lauko malkinėje įsisukęs tikrų tikriausias žaltys ir dar kapinaitės kairėje kelio pusėje vos tik iš gaivios tankmės išnirus į Paūlių kaimą. Septyniasdešimt dvi kapavietės, kryžiai ir paminklai. Viename iš paminklų – juodai baltas dailiai sušukuoto jauno vyro atvaizdas. Pavardė – Kibirkštis. Tebūna lengva žemelė ir tenegęsta amžinoji atmintis. Už trijų kilometrų – smėlėtadugnis negilus ežeras Lavysas. It didelė lėkštė, nukritusi tiesiai iš giedro dangaus. Lėkštė, kurios dugne tingiai ūselius kraipo ir burbulus paviršiun pučia nepraustašoniai lynai. Toks tad krantas, greičiausiai ne daug tepasikeitęs nuo tada, kai pirmą kartą jį išvydo V.D.
                
Nejučia pradedu suvokti, jog visiškai nebepasiilgstu Vilniaus. Vilniaus tokio, koks jis yra tapęs dabar. Ne to, giluminio paslaptingo vaikystės Vilniaus. Išagresyvėjęs ir persmirdęs lyg savaičių savaites nesiprausęs benamis. Mandagiai įžūlus. Pikti žmonės ir dar piktesni automobiliai – kaip šunį apėjusios blusos, kurių niekaip nepavyksta iškasyti. Kuo labiau kasai, tuo labiau niežti. Milijardai paūlių uodų yra labiau išauklėti ir taktiškesni, net jei jų kartais ir priryji pilną gerklę. Senatvėje vis labiau vaikėjantis (piktąja prasme) ir blizgiai europėjantis perkriošėlis. Labiausiai pakenčiamas naktį (ir dar šiek tiek prieš rytą), kai tarpuvartėse įtariais snukučiais ima uostinėtis nežinia iš kur užklydusios lapės (net jei tokių beveik niekada čionai ir nebūna – Vilnius visgi, o ne Londonas) arba kai bala žino kokiais stebuklingais būdais prie Petro Cvirkos paminklo ar stikliniame Konstitucijos prospekte striksi orientaciją praradusios stirnos, o tuo tarpu tvarkingų mokesčių (ne)mokėtojų užuolaidos šalia atsivėpusių plastikinių langų ritmiškai kilnojasi nuo (ne)sotaus industrinio knarkimo... Vagių ir poetų metas. Tuomet mieste yra šiek tiek erdvės. Bent jau pavirutiniškai įsnūdusi agresija, o kartais net ir BMW automobiliai. Visiškai ne vaikystės, visiškai ne Vilnius. Išskyrus galbūt kai kurias euroremonto nesužalotas oazes, kuriose į sienas giliai įsigėrusi dvasia nepasiduoda ciniško laiko skleidžiamai korozijai. Galbūt tokios jausenos labai subjektyvios, gal... Bet, užmušk, sunku patikėti, jog gimtasis miestas per keletą pastarųjų dešimtmečių nei kiek neišsigimė...

„Regnum“ fondo 1993 metais išleistame albumėlyje „Vardas ir Žodis“ Vilnius dar, regis, visiškai kitoks. Vytauto Balčyčio (fotografija) ir Vaidoto Daunio (esė) duetas-tandemas. Vilnius. Vardas ir žodis. Kiekvienam vaizdui trumpas pamąstymas, persmelktas gilia įžvalga, filosofine potekste ir poetine branda. Tekstas tarsi karšta širdies malda – net nežinau kodėl toks besiveržiantis teksto maldingumas man intuityviai siejasi su Antoine de Saint-Exupery „Citadele“. Vaizdai autentiški, pulsuojantys, kvepiantys. Paprasti, juodai-balti, nepretenzingi. Žodžiai taupūs, bet talpūs lyg liturginiai indai. Dažnas aukojimo, aukojimosi motyvas:

„Viskas teka. Vanduo, pro pirštus slystantis, yra akivaizdžioji gyvybė. Bet jinai yra tokia akivaizdi, kad ima kalbėti apie užmarštį. Viskas teka, – į užmarštį.
Todėl yra ir paslėptoji gyvybė. Tai – vanduo, patalpintas į indą. Šią gyvybę vadiname paslėptąja dėl to, kad ne vanduo čia yra gyvasis, – gyva yra vandens, indo ir rankos, kuri juos laiko, dermė. Juk vanduo teka į užmarštį, o ranka, paduodanti indą ištroškusiajam, primena tai, kas užmarščiai priešinasi. Vandens, indo ir rankos dermė – štai paslėptoji gyvybė.
Yra lašantis Nukryžiuotojo kraujas, bet yra ir indas, kuris jį surenka. Gailestingoji ranka, kuri laiko šį indą, liudija lašančiojo kraujo prasmę.
Tauriausiojo indo vardas – taurė“.

Akivaizdžioji gyvybė, įprasminta paslėptosios gyvybės. Laikinumas, kurį perkeičia amžinybė. Gailestingumas, įveikiantis tai, kas praeina, išnyksta, nugalintis užmarštį ir nebūtį. Nei pratekantis vanduo, nei indas, nei ranka atskirai neįgauna giluminės prasmės. Jų dermė įrodo, jog viskas gyvenime susieta glaudžiais saitais. Šis ryšys, ši paslėptoji gyvybė laisva valia, laisvu apsisprendimu tampa tauriausiu žmogaus gyvenimo matmeniu.

Gyvas tikėjimas, gyvos kalbos ir gyvo miesto bendrystė, abipusis ryšys – žodis virsta miestu, o miestas – žodžiu. Istorinis neatskiriamumas, gilios praeities, tautinės savimonės šaknų skvarba į nūdieną. Veiksmas ir atoveiksmis. Tikrovė, persmelkta sapnu, o sapnas – tikrove (nepamenu, kas pasakojo įdomų vieno užsieniečio pastebėjimą... Jis sakė: „Tai jūs gyvenate Gedimino sapne...“). Tamsos-šviesos, šešėlių žaismė. Kūno ir dvasios prieštara bei santarvė. Žmonių širdžių sąšauka, artumo poreikis : „Kaip skiemuo gula prie skiemens, taip ir būstas prie būsto. Taip namas glaudžias prie namo, žmogus prie žmogaus“. Ši sanglauda turėtų reikšti tikrosios gyvosios kūrybos šauksmą ir siekį atsiliepti į jį. Vienas, visgi, visus vienijantis Dangus ir šitiek vienatvės po jo skliautu! Kartais sodrios, kuriančiosios vienatvės, o kartais destruktyvios, atskiriančios, išplėšiančios. Niūrus individualizmas ir atsvara jam – komplimentarumo (papildos) principas. Mieste itin juntamas susvetimėjimas, atskirtis, abejingumas, tačiau užgožtas bendrystės impulsas gali išsiveržti iš pažiūros visiškai nereikšmingose situacijose, smulkmenose.

Taip apie kūrybos ir tikėjimo neatskiriamumą knygos pradžioje samprotauja Vaidotas Daunys:

„Iš tiesų – dabar norėčiau šitai pabrėžti – poezijos žodis nėra vien medžiaga. Kosminio gailestingumo ar atjautos, ar nuodėmės dėsniai dalyvauja poetinės kalbos dėsniuose. Ne vien metaforiškai, bet labai realiai aš išgyvenu, kad žodis yra gyvas, kad jis – tobulesnis – gali aukotis už netobuląjį, kad žodžiai – tegul ir tobuli – miršta, kai nėra šios aukos, kad yra graži, bet mirusi poezija ir kad yra poezija, kurios žodžių esminis dėsnis skleidžiasi kaip meilės dėsnis... Šitaip kurdamas žmogus veriasi kaip tikėjimo žmogus“

Yra graži, bet mirusi poezija... Itin taiklus šūvis! Kiekvienas poetas turbūt turėtų stengtis atrasti ir demaskuoti savyje dailiai sušukuotus ir eteriniais aliejais iškvėpintus mirusios poezijos lavonėlius. Kitaip – gyvybinis poetinis tapsmas neįmanomas.
          
Dominuoja kontempliatyvios būsenos, kuriose maksimaliai sukoncentruota atida kiekvienam žodžiui, kiekvienam skiemeniui, tuo pačiu nepametant kertinio minties akmens, „neiššvaistant“ pradinės intencijos kiek galima aiškiau išsakyti gilų poetinį-egzistencinį potyrį, perteikti savąjį suvokimą, kurį gimdo konkretus Vilniaus veido bruožas ar konkreti Vilniaus būsena tam tikru metų ar paros laiku, tačiau tiesioginio ar akivaizdaus ryšio tarp fotografijos ir esė – nepastebima.

Vienatvė ir pilnatvė čia kažkaip labai greta, viena pereinanti į kitą. Egzistencija ir tai kas už jos ribų... Geometrinių formų-linijų simfonija. Gelmė ir tūris. Ovalas kaip tobulos pilnatvės raiška. Susišaukiantys krantai, kuriuos jungia brendantis Kristoforas:

„Šventasis Kristoforas, per vandenį nešantis kūdikį, visuomet yra dabar, šią akimirką, šią valandą. Jis yra amžinas judesys – iš kranto į krantą. Jis yra judesys, kuriame glūdi ir tavojo vardo kilmė.
Juk žodis virsta vardu, kai krantas šaukiasi kranto. Kai žmogus šaukiasi žmogaus. Kai tauta šaukiasi tautos.
Bet žodis niekuomet nepavirsta vardu, jeigu tik šaukiama iš kranto į krantą. Žengti, nešti, pernešti! Tu visuomet esi Tarp. Tu visuomet noksti ant mano pečių. Aš visuomet brendantysis.“

Aiškus suvokimas, jog neužtenka vien veržlios minties, vien gero ketinimo, siekiant įprasminti savo kelionę Žemėje. Tik šviesios minties ir ryžtingo veiksmo darna, nuolankus nuolatinis Gyvojo Kryžiaus, Tobulojo Kūdikėlio nešimas yra Prasmių Prasmė. Laikas tarsi išsineria iš praeities ir ateities ašių – tarytumei sustingsta nuolatinėje Dabartyje, nuolatinėje Eucharistijoje. Laikinumas peržengia savo ribas ir persmelktas gilaus ilgesio veržiasi Amžinybės link.

O (ne)baigti norėtųsi (nieko nekomentuojant) šiais V.D. žodžiais:

„Todėl aš žinau: yra horizonto įlinkių, po kuriais aš linkstu, ir yra kalvų, po kuriomis atsitiesiu. Yra šalis, kur akmuo priglunda prie medžio, kur amžinasis pavasaris glaudžiasi prie amžinojo rudens. Kiekvienas bažnyčios bokštas čia siekia priglust prie dangaus, bet dar labiau prie nusidėjėlio aimanos.

Nė vienas bokštas čia nepranašauja pasauliui. Niekas čia nekalba apie nugalėtojus ir nugalėtuosius. Tik šiltas atsidūstančio keliauninko garas žiemos pakrašty. Tik sausas kosulys vasaros prieangy. Sustoji šioje atogrąžoje ir girdi: „Imperija baigėsi, Karalystė yra su tavim!“.

- - -

Sugedusi automobilio užvedimo spynelė, gelbstinti nuo judesių gausos ir nuo maisto produktų. Automobiliai nemiršta. Jie netgi nesugeba nudvėsti. Duonos pluta kvepiančio raumeningo žirgo širdies dūžiai versus reaktyvinio lėktuvo variklio ūžesys. Miškas. Ūla. Tuščias gandralizdis ir dar vienas žaltys malkinėje. Kibirkštis. Aleksandras Menis ir Anthony Bloom ant beprotiškai ilgo stalo. „Nuo Kalėdų iki Velykų“ ir „Dvasinė kelionė“. Krantai ir „Krantai“. Pilni laukai rūgštynių, tylą siūbuojančios sūpynės ir į vasaros tolumas be atodairos šoliuojantis ištikimasis nuolankusis auksinis retriveris.

N.L., Paūliai, 2010 05 19-2010 06 06