Nemigos naktis stumiu
Pro langą penkto aukšto,
Nerimas apsimeta saldžiu –
Aplaižo, prakaitu ištaško...
Virve supančiotu kaklu,
Neršiu po visą migį...
Pulsuojančias venas girdžiu,
Į akių vokus kalu po vinį.
Nagais per skūrą, per mintis
Laiko juostos kelią tiesia
Rodyklės sminga į ausis...
Dabar mes likom dviese,
Alsuojančioj tamsos tuštumoj,
Jaučiu kaip tyliai tiška
Smegenys į krūvą, lyg kančioj
Staiga vorais atvirsta...
Dvokas smelkiasi pro sienas,
Samanom ir kerpėmis įauga,
Į figūrą žmogiškąją įnirtingai raitos,
Guolyje manam sujauktam...
Dejonės, skysčiai, traukuliai...
Mirtis nugarą jau glosto,
Apkabinu senolę itin švelniai,
Ramybėje sudėjęs bluostą...