Visus paukščius jau kelios varnos perrėkė,
Net spaudžia ašarą tas ledo spindesys,
Gali į kitą krantą tiesiai pereiti-
Į kitą krantą, tuščią kaip ir šis.
Ir jei kas pasiges, ar paminės,
Tai pasakys, kad štai,
Dėl blogo oro iš kambario išeiti nepanoro
Ir sėdi naktį vienas prie ugnies.
O tu iš tikro ugnį kūreni,
Atsinešęs paskutinį malkų glėbį,
Ir taip, kaip sąžinė šiandieną liepia
Dvi legendas apie mane kuri.
Tikroji- sau, jos nieks nesužinos,
O pameluotoji- kitiems, romansams ir dainoms.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2010-07-09 09:19:46
dviejų paskutinių eilučių atsisakyčiau
o šiaip pirmi du posmai geri labai
Anonimas
Sukurta: 2010-06-10 22:39:21
Visai nesuveržtas. Rodos, dėl rimo aukojamas minties vientisumas.
Anonimas
Sukurta: 2010-06-10 18:40:10
Nuo trečio posmo ima byrėti...
Anonimas
Sukurta: 2010-06-10 16:27:11
Vidutinis, užsimota daug , bet pabaigoje nėra parako:)