Visus paukščius jau kelios varnos perrėkė,
Net spaudžia ašarą tas ledo spindesys,
Gali į kitą krantą tiesiai pereiti-
Į kitą krantą, tuščią kaip ir šis.

Ir jei kas pasiges, ar paminės,
Tai pasakys, kad štai,
Dėl blogo oro iš kambario išeiti nepanoro
Ir sėdi naktį vienas prie ugnies.

O tu iš tikro ugnį kūreni,
Atsinešęs paskutinį malkų glėbį,
Ir taip, kaip sąžinė šiandieną liepia
Dvi legendas apie mane kuri.

Tikroji- sau, jos nieks nesužinos,
O pameluotoji- kitiems, romansams ir dainoms.