Vasara laukus ir miškus apgaubia šiluma. Lietus girdo žemę, kelia augalėlius iš miego. Pievos sužydėjo, paskendo kvapų jūroje. Visur pilna gyvybės. Pamiškėje jau pražydo gegužraibė. Ji lietuviška orchidėja - pamiškio gėlių karalienė. Tyliai merkia žiedelį po žiedelio. Nors ji karalienė, bet labai liūdna. Juk visos gėlės, gėlytės pražydo toliau nuo pamiškės ir ji pasijautė labai vieniša.
  Pro šalį bėga skruzdėlytė. Pasisveikina su gegužraibe ir ima su ja plepėti. Liūdnoji karalienė išlieja savo liūdesį, papasakoja apie vienatvę. Skruzdėlytės galvelėje sukirba maloni mintelė. Ji sugalvoja suruošti žiogų koncertą ir taip pralinksminti visus pievos gyventojus. Tekinom lekia prie upelio skardžio. Ten saulutė jau pažadino žaliuosius žiogelius ir jie jau derina smuikelių stygas.
  Vikrioji skruzdėlytė jiems papasakoja apie savo rūpestį dėl gegužraibės liūdesio. Linksmuoliai žiogeliai vieningai nutaria jai padėti. Iki vakaro repetuos skardyje, o vakare atšokuos į pamiškę koncertuoti. Staiga vienas, pats didžiausias žaliasis žiogas, prisimena, kad vakare greitai temsta. Tamsoje nebesimatys natų, o jaunieji žiogeliai dar neišmoko be jų griežti. Skruzdėlytė nuliūdo.
  Visą pokalbį girdėjo šarka, o pro jos  ausis nieks nepraslysta.
- Ei, skruzdėlyte, neliūdėk, - karkteli iš upelio pakrantės visažinė.
- Kaip aš neliūdėsiu, kad visos mano pastangos eina veltui, - vos neverkia skruzdėlytė.
- Ir kodėl veltui? - pakreipia galvą šarka.
- Bėk greičiau į miško pievelę. Ten rasi jonvabaliukų kaimelį, - sutarška šarka ir nulekia savo keliais.
  Skruzdėlytei kartoti nereikėjo. Pamiklino savo greitas kojas ir į miško pievelę nubėgo. Surado ji ten jonvabalėlių kaimelį. Beldžiasi į vieno namelio dureles, į kito  - nieks neatidaro. Ir vėl pasigirsta šarkos balsas :
- Ei, na ir kvaila tu, skruzdėlytė. Jonvabaliukai dabar miega, jonvabaliai -  tėčiai iškrido ieškoti naujos pievelės, o jonvabaliai - mamos savo žibintuvėlius šveičia, kad galėtų vakare pievelę apšviesti. Gal tu nežinai, kad tik mamos ir jų dukrelės turi teisę turėti šviestuvėlius, bet negali skraidyti, kaip tėčiai ir sūnūs?
Skruzdėlėlė patylėjo ir linksmai tarė:
- Gal tu, šarka ir patarška, bet gerai mane paprotinai. Lauksiu vakaro. Grįš tėčiai iš kelionės, mamos baigs darbus, vaikai išsimiegos, o tada su jais ir pasišnekėsiu.
Prigulė ji pavėsyje. Taip saldžiai miegojo, kad nepajautė, kaip saulė vakarop mišku nuslinko. Kur buvus, kur nebuvus šarka atlėkė ir pažadino miegaliukę :
- Kelkis, kelkis, saulė vakaroti bėga.
  Skruzdėliukė pašoko iš miegų ir nulėkė tartis , kad jonvabaliukai pažibėtų žiogelių orkestrui naktį.
Vabalėliai mielai sutiko. Mamos su dukrelėmis patraukė nešinos žibintais į pamiškę pėsčiomis, o tėčiai ir sūnūs nulėkė išskleidę sparnus. Pamiškėje jau grojo žiogeliai. Pievoje visos gėlės kėlė galvas aukštai ir klausėsi nuostabios muzikos. Saulė ėmė leistis ir pradėjo temti. Jonvabalėliai atskubėjo pačiu laiku. Žiebė jie savo žibintuvėlius. Pasidarė taip gražu ir gegužraibės sielą užliejo ramybė ir jausmas, kad ji ne viena. Čia į jos pamiškę stiebėsi daugybė gėlių žiedų. Iš džiaugsmo visiems žolynams triško ašaros. Jos liko ant žolyčių lapelių, gėlių žiedų. Gegužraibė, kaip padėką visiems, paleido savo kerintį kvapą. Buvo tokia nuostabi stebuklinga naktis.
Maža, maža skruzdėlytė, bet darbeliai jos dideli. Gerai, kad ji suprato gegužraibės bėdą ir sugebėjo pralinsminti, ne tik ją, bet visą pievą, tarsi neleisdama karaliauti liūdesui ir vienatvei.