jūs nesudygusios javuose
neišplaukiusios lietuje
nemergintos ir nebučiuotos
jūs pravirkstat nakties vidury
sužaliavusios liepos glėby
juodame sielos uokse
išringuokit mane giesmėse
sakmėse užkalbėdamos lemtį
kol tyla pasieniais išbridus
ašarų neparagavo
išauskit kasas rūkais
išpinkit žodžius linais
kol tamsa virš dievo akių
nakties nepažadino keltis
jums paklosiu baltas drobes
mėnesiena išbalintas
pilnačiai nuometais rėdantis
jums per slėnius išskleisiu tylas
upelio gyvam vandeny
žuvims išneršėt nespėjus
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2010-06-11 09:16:40
jūs nesudygusios javuose
neišplaukiusios lietuje
nemergintos ir nebučiuotos
...tyrai skamba...su meile...ir ilgesingai...žaviuosi...
Vartotojas (-a): Laima
Sukurta: 2010-06-10 16:32:33
prasminga ir tikra
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2010-06-10 16:21:33
Su mitologijos elementais. Artėja Rasos...
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2010-06-10 14:24:51
Panašu į užkalbėjimą, tad laumėms turėtų patikti.Man jau patiko - laumėju.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-06-10 13:30:38
Ir aš pritariu Titanui.
Anonimas
Sukurta: 2010-06-10 09:03:34
Pritariu, tema plėtojimui....
Anonimas
Sukurta: 2010-06-10 09:00:59
Jos yra greta mūsų - sakmėse užkabėdamos lemtį. Jos tarsi žaidžia mūsų gyvenimais.
Anonimas
Sukurta: 2010-06-10 08:59:29
Visiškai subjektyviai džiaugiuosi, kad plėtojamos tokios temos. Išeitų puikios dainos. Tik su balta drobe kiek atsargiau. Mitologijoje ji irgi savo reikšmę turi.