„Jei negali pakeisti pasaulio, keitiesi pats. Ar tuo stebiesi? Ne, nes paprasčiausiai neturi laiko, kadangi visas dėmesys sukauptas į tai, kaip išlaikyti vairalazdę kylant ar leidžiantis, kad išvengtumei laisvo kritimo... Tačiau  beprotiškai stebini kitus...“
>>>>>
– Ką veiki? Pasijunk skype  – pratestuosi, – skalambija iš šviečiančio mobilaus ekrano, kurį stengiuosi laikyti kuo toliau nuo savo girdimojo ir klausančiojo ausiuko.
Į mano trumpą „mokausi“ ir atsikalbinėjimus, kad kompiuteris trukdo susikaupti, kad neturiu laiko ir kad poryt egzaminas – skambinančioji nekreipia dėmesio, nes po išsakytos tarataikos – mobilaus ekranėlis apsiniaukia. Išstumdau ant stalo iš atšviestų lapų pastatytas žinių šalis, paruošdama vietą „nešiokliui“.
– Ausines dėk, gaudyk siuntinį. Testas – kaip reikiant, – rausvu kamuoliuku pažymėtas išrėkia tekstas monitoriuje.
Kažkodėl pastaruoju metu per dažnai dirbu neetatine testuotoja...Mano paklusnumas tiesiog kantriai nuolankus: dedu ir gaudau. Testuoju: į mane žvelgia egzotiškas juodos akys.
– Ispanas, – taip išdidžiai ištaria Aistė, kad mano ausys, po ausinėm kaip mat prisipumpuoja tos didybės. – Na kaip tau? Šeštadienį bus Lietuvoj...
– Simpatiškas. Imk, – ir pačią suima juokas nuo tokio testo vertinimo. – Aistute, būk gera, iki sekmadienio aš mirus. Man egzas, galva plyšta...
Atrodo, pagaliau esu išgirsta: paslepiu „nešioklį“, įkalu B du, B šeši, magnio, „Saridono“ ir turkiškai susikeliu kojas šalia čia pat ant grindų išdėliotų užrašų, atverstų knygų ir rožinių skirtukų krūvos bei... dubenėlio su šviežiom (manau ne lietuviškom) braškėm (ir kokio dar dubenėlio? Kastriulės, kibirinio bliūdo...) Nusprogsiu nuo apsirijimo, nes jaučiu kaip pučiasi ir smegenys ir skrandis...
>>>>
Sekmadienį galvoje prasigiedrija. Rytas prasideda dvyliktą... Merilld atitirpina gomurį. Suvalgau dozę B su magniu, „Saridono“ – nereikia. Skambutis.
– Aš pas tave vairuoju, – ir vėl ekranas užgęsta. Na taip: mėgautis telefoniniais pašnekesiais sukant vairus – draudžiama.
Aistė įsiveržia, kaip viesulas, su savo kompiuteriu... O tai reiškia, kad „dirbsim“ prie testų...
– Gretą nuvežiau pas močiutę... ji mane žudo. Tas ispanas – idiotas, man iki kelių, aš jam per graži ir per tobula, bet dabar pamatysi, ką parodysiu...
Joooo: mano Aistutės ūgis –  metras aštuoniasdešimt. Išties graži (man irgi) ir tokių ryškių moteriškų kūno linijų, kad ko gero vyrų žvilgsniai čia praskrieja lyg amerikietiškais kalneliais: kai kvapą užgniaužia ir viduriuose viskas susivarto.
– Klausyk, o kaip Remis? – paklausiu.
– Pagaliau išsinešdino su visais savo antikvarais, nurovė abažūrą nuo lubų, nuplėšė tapetus, susikrovė savo gurmaniškus skystalus, tik keli tušti viskio buteliai liko. Išsivėdinau namus, pasikeičiau durų spyną ir Gretos smegenėles nuvedžiau pas psichologą: kad ištrintų biologinį tėvą. Kol su ja dirba specialistai, man ramu. Galvoju, kad atras ir išoperuos tuos tris šešetus iš jos makaulės... Bet gaila, kad neturiu babkių padaryti tai mergiotei plastinės – na kad pašalinčiau Remį nuo jos veido. Dura buvau... Daugiau jokių litovcų... ir jokių vaikų..., – monologina Aistė, atidarinėdama langus savajame kompiuteryje. –Jis anglas. Rašo nerealiai. Klausyk dabar... O kokie eilėraščiai...
Ne mažiau kaip valandą gyvenu svetimą gyvenimą... Kartais mintys pabėga sau, bet už jos pasitikėjimą ir atvirumą esu dėkinga. Ir didžiuojuosi savim, kad to nusipelniau... Kai Aistė svajingai lošteli galvą, grakščiai sunėrusi rankas ties pakaušiu su ilgais išdailintais nagučiais, susivokiu, kad nebuvo „testo“...
– Tame ir reikalas. Jis nesiunčia foto... Bet liepą atvažiuoja į Lietuvą. Sako, kad tada ir išsispręs viskas...
>>>>>>>
Ankstus liepos rytas... Valgau lietuviškas braškes ir skaitau knygą. Sintetinių vitaminų jau nebevartoju. Vakarop susikrausiu mantą ir rytojų paaukosiu tik maisto atsargų paieškoms ir jų kompaktiškam sudėliojimui į kelionkrepšius. Pasiruošimas atostogoms sodyboje. Skambutis.
– Aš pas tave...
Pro duris įlekia pirmiausia nusivylimas, apmaudas, po to pyktis ir dar kaži kokie negatyvai, o tik vėliau už jų pastebiu Aistutę. Apsikabina ir pravirksta.
– Aš du mėnesius paaukojau vilčiai... Jis toks baisuoklis, praplikęs, mažas senas anglapalaikis. Begeriant po n-tąjį puodelį arbatos, Aistė valiūkiškai mirkteli:
– Davai padarom ką nors beprotiško?
Sereikiškių parke dešimtį ratų apsisukame ant kūdikiškų arkliukų, liūtukų, zebriukų ir dar galas žino ko. Užupio kavinėj susivožiam po porą litrų alaus. Pėsčiom išvaikštom senamiestį ir, nusiavusios basutes, sėdim tiesiai ant grindinio priešais Rotušę. Dienos uodegytę praleidžiame Aistės sode, gulėdamos ant šviežiai nupjautos žolės. Suvalgome po kilogramą „Karališkų“ ledų su karamele, nusispjovę į kalorijas, kurios vis taikosi rinkėm apsivyti talijas.
– Iki visiškos beprotybės dar trūksta, – užsimerkusi prieš saulę, prataria Aistė. –Turi kokį lochą?
– Ką tokį?
– Na kokį įsisvaigėlį, kuris sumokėtų už du įėjimus į klubą?
Tikra beprotė, pagalvoju, bet paskambinu Linui. Negalvoju apie jį kaip įsisvaigėlį, bet žinau, kad jis klubinis...
Gedimino prospekto „Trasoje“ sukeliame audrą prirūkytoje salėje būdamos dvi neoniškai spindinčios baltai-melsva spalva gražuolės... Taip abi ir galvojame: mes gražuolės, kurios nori viską užmiršti: aš mokslinius, ji – nemokslinius testus. Viena kitai atstodamos vyriškuosius šokių partnerius, ritmiškai tąsomės vidury salės ir iškratome sau iš galvų slogulius.
– Pensininkės drebina „Trasą“!!!! – sušunka Aistė, pakeldama marškinėlius ir taip apnuogindama auskaruotą bambą.
Beprotybės viršūnė.
>>>>>
– Klausyk, tu mane taip gerai pažįsti, geriau net už mane pačią, tai kodėl neuždraudi man šėlioti? Išvažiuoju į Angliją... – išgirstu liūdną Aistės balsą mobiliajame, kai sėdžiu panardinusi nuo klipatos lieptelio savo kojas vandenin sodyboje. – Darbo ieškosiu. TIK darbo.  Reikia gyventi. Kiek galima miegoti ant grindų ir naktimis pasišviesti žvakėmis? Juk tik kompą ir šaldytuvą turiu... Nafik šaldytuvas, jei jame – pelės kariasi?
>>>>>
Penkerius metus skaipas pilkai kryžiuoja „Alisą“ (taip užkoduota Aistutė). Mobilūs mano skambučiai jai – į tyrus: abonentas neegzistuoja. Jos bute ir sode šeimininkauja svetimi. Gretos nėra  X mokyklos mokinių sąrašuose. Kur tu?
>>>>>
Kažkelinta žiema. Savaitgalis. Sninga. Kompiuteris prastums laiką, pamanau... Kažkas čia ne taip: žaliuoja skaipinė Aistės varnelė!
– Viešpatie, tu gyva!!!! – greičiau ne parašau, o raidėmis išrėkiu.
Akimirką viskas sustingsta. Įsijungia video transliacija...  Taip – gyva. Monitoriuje šypsosi mano Aistė, savo šviesias garbanas kukliai susikėlusi į „arklio uodegytę“... Prie krūtinės muistosi apvalus pūstažandis basagalvis lelius.
– Sūnukas mano, – ir pamoja ranka kažkur už savęs. Ekrane pasirodo paauglė juodaplaukė mergina bei praplikęs vyrukas... – mano ŠEIMA, jie mane atrado, kad juos rasčiau aš.
Tą sekundę vos nepaspringau: „ I‘m Mickle“ ir jo „Hi“ iššifravo liepos mėnesio „padarom ką nors beprotiško...“ kaltininką. Greta apsikabinusi Aistės kaklą – atrodė mistiškai (gal psichoterapeutai atrado joje tris šešetus ir  pašalino Remio virusą?), nes, kiek pamenu, jos net už rankų nesusikabindavo. O dar tas spurdantis ant kelių pusmetukas... (Viešpatie: ji niekad nenorėjo vaikų, net ir užsimezgus Gretos gyvybei)...
– Aš tavęs neatpažįstu, Aiste, – vos pralemenu... O juk ir pati kažkada sakė, kad ją geriau pažįstu, nei ji pati save.
– Jei Dievulis atima žemę po kojom, tai stebuklingai atsiranda Žmogus, kuris padovanoja dangų. Atvažiuok pas mus. Prašau. Prašau, prašau...  Supažindinsiu su Savimi...