Mano širdį užklupo ledukų kruša
Akies vyzdžius perverė aklina tamsa
Išmokau lemtimi netikėt
Ir daužyti širdį akmenim.

Nebijau jei rankos mane palies
Jei durklas man per kūną rėž
Nors ir sielą vėtros plėš
Vistiek mano viduje tuštuma
Aplinkui beribė juodosios skylės giluma.

Jei rytoj nušvis saulė- manęs nebus
Nukritęs tyras rasos lašas
Tau parodys suplėšytus jausmus
Ir laiką, kuris pradės tiksėti nuo pradžių.

O aš čia- vandens dugne
Jūros atvaizdo  peizaže
Saulės ir mėnulio surasta,
Su suplyšusia sielą.