Pažadink mane, kai pritrūksiu duonos...

Santrauka:
Skiriu draugei ir bičiulei MK.
Šiandieną trokštu gyventi...O tik nuo rytdienos pradėsiu išgyvent...

Niūniuoju, kopdama autentiškais įvijais mediniais, vieno iš senamiesčio namų, laiptais. Nulenkiu rankeną – užrakinta. Pasibeldžiu.
– Labukas, Marija, galėtum ir skambutį prie durų pagaliau įsitaisyti...
– Vyga dar nesugalvojo kaip jį išžiesti, – nusišypso baltų perliukų šypsena Marija. Ji dėvi ilgą nertininį, lininius šortus, o plaukus susipynusi į juosmenį siekiančią kasą. Tokia ji – paprastutė, be jokio špakliaus, priklijuotų blakstienų ir sintetinio raudonio ant lūpų, o veidelis – tiesiog švyti. – Užeik. Pas mane kaip visad – jovalas.
Kažkodėl pavadino „jovalu“ tai, ką paprastai vadina „kūrybine aura“...  Žvilgsniu perbėgau kelis metrus link buto gelmės ir, gal dešimtį kartų užkliuvus ir nugarmėjus su visais kliuviniais, garsiai neprieštarauju: jovalas – tai jovalas...
Marija mosteli ranka į kambario vidurį: prieš mano „tuk tuk“ į duris, matyt, ji buvo pradėjusi į vyniojamą popierių pakuoti lėkšteles.
– Arbatos? Vėliau čia susidėliosiu. Matai, ką tik baigiau užsakymą... Dabar būsiu savimi...
Sėdim ir šnekučiuojamės apie šį bei tą, gurkšnodamos arbatą atvirame balkone, pilname žydinčių gėlių, virš pražydėjusio senamiesčio.

Leisk būti virš žemės [bet ne ant jos]...

– Kaip gera. Užbaigiau užsakymą. Galvojau – užsismaugsiu. Žinai, pirmoji lėkštė yra menas ir jausmas, ir širdis joje plaka. Ji kaip kūdikis mano. O paskesnės – jau technika, kuri skaičiuoja centus, – prataria ji, kai grįžtam vidun ir sustojame ties ant grindų vyniojamo popieriaus juostoje išdėliotomis lėkštelėmis. – Štai, pažiūrėk – jų yra dvylika, o kuri iš jų – mano kūdikis?
– Kad jos man visos vienodai gražios, – kelias akimirkas jas tyrinėjusi, pratariu aš.
– Tu nežinai, o aš žinau. – Marija paima vieną lėkštelę į rankas. – Štai ši. Jos linijos trūkčiojančios, jos dažas štai čia kito atspalvio... – negaliu žiūrėti į likusias vienuolika lėkščių. Jos mano, bet be manęs. Ryt ateis užsakovas pasiims, užmokės ir ačiū dievui. Ar galima meną pardavinėti? Ne. Dūšią išparduodi ir tiek... Todėl ir „kepu“ tas vienuolika, o dvylikta.... Na aš už ją pinigų neimu. Tik už vienuolika... – Nusijuokia Marija vėlei žaviai apnuogindama eilę baltų it perlai dantukų. –  Mano mažei reik naujų batų...

Pažadink mane, kai pritrūksim duonos.

– Žinai, kodėl mane „veža“ darbas su vaikais tuose keramikų būreliuose? – Paklausia Marija ir tuoj pat pati atsako: – na parodai jiems pavyzdį, kaip nulipdyti sraigę, o jie tau šast siurprizą. Vienas pasiutęs šešiametis sulipdė kažkokį neatpažintą objektą: minkė, vyniojo, smaigstė ir durstė pagaliukais, paklausiau „Ką darai“, o jis man – „ čia Sraigė marsietė“. Nusinešiau į dirbtuves išdegti vaikų dirbinius, paėmiau į rankas „Sraigę marsietę“ ir pajutau: plaka...

Girdžiu, kaip šnabžda molis – žemėtais žodžiais, dangiškom raidėm...

Dar valandžiukę plepam moteriškai  – apie viską ir nieko. Net nepajutau, kada „jovalas“ atvirto ta jaukia „kūrybine aura“. Čia, erdviame senamiesčio bute, viskas: nuo lubų iki grindų sukurta dviejų žmonių keturiomis rankomis: dekoruotos sienos, sietynas palubėj, baldai, židinys, lino užuolaidos, nėriniuotos servetėlės, indai, mažosios Eidvilės lėlės, gėlių vazonai, vazelės, skulptūrėlės...

Tu įsirėmini save [išbaigties neturinčiom struktūrom] smiltelėm kūno.

– Velnioniškai skani arbata, – tariu, jau pasirengusi atsisveikinti ir lėtai statydama molinį puodelį ant ąžuolinio staliuko su žalčiukų galvomis ant užsirietusių trijų stalo kojelių. Ir tik dabar pastebiu savo rankoje suspaustą puodelio ąselę, su mažyčiais inicialais „MK“. Ir toji ąselę tokia šilta, tokia šilta...

Leisk būti virš žemės, jos branduoly, savy ir kituose,
išgerti ligi dugno prasmę, įsirėminti save:
iki begalybių išbaigties neturinčiom struktūrom –
smiltelėm kūno.

Delnuos, girdžiu, kaip šnabžda molis –
į pirštų pagalvėles jausmų sunešęs svorį:
žemėtais žodžiais, dangiškom raidėm...
Kasdien...

Pažadink mane, kai pritrūksiu duonos.
Aš čia: po molio žiedlapiu narkotinės aguonos.
Ir,
Viešpatie, leisk šiandien GYVENTI...
Nuo rytdienos –  pradėsiu išgyvent...
Besparnis angelas

2010-06-09 00:11:37

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Nuodai

Sukurta: 2010-06-09 23:39:35

šaunuolė.Malonu skaityti.

Anonimas

Sukurta: 2010-06-09 19:13:12

Draugė MK turėtų labai džiaugtis turėdama greta tokį Angelą. Viskas lyg ir labai paprasta, bet kartu ir įspūdingai gilu. Žaviuosi darbuirtikrai spausiu "Rekomenduoju" Tiesa, labai suprantu mintį ir tai kas norėta pasakyti štai čia: "... pilname žydinčių gėlių, virš pražydėjusio senamiesčio." O kad taip atsisakius vieno to žydėjimo. Na, kad ir pirmojo. ARba baqndyti kaip nors vieną iš tų žydėjimų pakeisti kokiu nors kitu žodeliu?

Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo

Sukurta: 2010-06-09 09:13:33

..tai gilūs išgyvenimai, gilus darbas:GYVENTI ir IŠGYVENTI, atrodo tik (iš), bet tai išlikimas-gyventi...

Vartotojas (-a): Kapsė

Sukurta: 2010-06-09 08:48:45

Malonu buvo skaityti. Puiikiai perduota kūrybinė nuotaika ir skirtumas tarp meno ir parduoti skirto daikto, nors pirkėjas to nepastebi, nebent pasitaikytų tikras kūrėjas. Užkliuvo ,,nertininį". Aš žinau tik nertinį.

Vartotojas (-a): Pelėda

Sukurta: 2010-06-09 06:29:22

Patiko net ir santūrumas. Smagu tokius kūrinius skaityti , o skaitant - ir pamąstyti, išgirstant kitus žmones.
BŪK!

Anonimas

Sukurta: 2010-06-09 05:22:17

Besparni angele, skaitau viską - gilus gebėjimas jausti ir jausmą, mintį išsakyti. Sėkmės Tau

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2010-06-09 00:53:54

Labai puikiai perteikta kūrybinė nuotaika ir požiūris į pačią kūrybą.Ačiū.

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2010-06-09 00:46:33

Labai, labai... jis man įsmigo, moki perteikti jausmus, moki sukurti atitinkamą nuotaiką.